1918 m. pasaulyje nuo ispaniško gripo masiškai mirė jauni žmonės. Pirmojo pasaulinio karo nualinta Marijampolė svajojo apie valstybės nepriklausomybę. Mieste šėlo marodieriai, vagys ir plėšikai. Iš Rusijos atgal į gimtąjį miestą plūdo alkani ir nuskurdę marijampoliečiai.
Tokių įvykių fone miestiečiai stengėsi prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo, nenumirti iš bado ir saugoti vienas kitą. Pateikiu 1938 metais spaudoje pasirodžiusį straipsnį „Marijampolė prieš dvidešimt metų“:
„1918 m. Marijampolę rado gerokai pirmojo pasaulinio karo audrų ir vokiečių okupacijos nualintą, tačiau viltingai laukiančią geresnio rytojaus. Prieš pirmą karą miestas buvo svarbus Lietuvos kultūrinis centras. Inteligentija buvo gausi ir kovojanti.
Pirmojo pasaulinio karo metu miestas ėjo iš rankų į rankas. Inteligentai kartu su gimnazistais ir tūkstančiais kitų marijampoliečių išbėgo į Rusijos gilumą. Mieste liko vos keletas inteligentų susibūrusių aplink kleboniją.
Sekdami vokiečių spaudą jau 1916 m. jie pradėjo ramintis viltimi, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę. Vokiečių istorikų straipsniai, esą Vokietija atvadavo Lietuvą, teikė didelių vilčių.
Tačiau vokiečių okupacinė valdžia iki pat 1918 m. dar buvo pakankamai stipri. Tada Marijampolės reikalus tvarkė vokiečių karininkas Freichoferis. Apskrities viršininku buvo Von Munchausenas. Abu jie žandarų padedami mieste palaikė ypač griežtą tvarką.
Cenzūra ir sunkus susisiekimas su kitais miestais Marijampolę darė dar daugiau prieinamą vokiečių laikraščiams ir žurnalams, negu žinioms iš kitų Lietuvos miestų. Todėl naujienos apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą į Marijampolę atėjo gerokai pavėlavusios.
Pirmasis pranašas įspėjęs mieste likusią inteligentiją, kad Vilniuje ruošiamasi dideliems darbams, buvo p. Klimas. Po Suvalkų kraštą jis tuo metu važinėjo Nukentėjusiems Nuo Karo Šelpti Komiteto įgaliotas. Stebėjo gyventojų nuotaiką ir rūpinosi mokyklų steigimu. Vėliau ponas Klimas pats greitai papuolė į vokiečių nagus. Atrodė, kad žlugs visos jo viltys ir atvežtos idėjos.
Tą džiugiąją žinią apie nepriklausomybę marijampoliečiams parvežė iš Rusijos grįžtantys pabėgėliai. Įspūdis buvo nepaprastas. Tuo metu iš Berlyno ėjo neramios žinios apie jūrininkų sukilimą. Vokiečiai darėsi vis bailesni, abejojo savo galia. Pasinaudodamas šia proga advokatas Bulota ir kiti pirmą kartą be vokiečių leidimo sušaukė Marijampolėje mitingą.
Mitingas įvyko lankoje prieš dabartinę (tarpukaryje, aut. pastaba) mergaičių gimnaziją. Prie mėnulio šviesos buvo daug kalbėta apie laikinosios valdžios sudarymą, bet tuo metu dar nieko nenutarta.
Vokiečiai žinojo šį mitingą, patys jame dalyvavo, bet netrukdė, nesikišo. Toks vokiečių bailumas padrąsino organizatorius. Po kelių dienų advokatas Bulota ir advokatas Ciplijauskas nuvyko pas apskrities viršininką vokietį Munchauseną gyvenusį Kelių Rajono rūmuose. Paprašė leidimo šaukti susirinkimą Laisvės, o tada dar Kiaulių rinkos aikštėje. Advokatas Bulota informavo, kad dabar lietuviai esą ypač vieningi.
Vokietis turėjo žinių, kad Liudvinavo, Keturvalakių, Meškučių ūkininkai jau nuo seniau šaudė vokiečių žandarus, spausdino atsišaukimus ir turi paslėptų ginklų. Pabūgo advokato Bulotos grasinimų ir 1918 m. lapkričio 16 d. leido surengti mitingą.
Mitinge buvo kalbama apie nepriklausomybės paskelbimą ir miesto reikalus. Ant greitųjų išrinktas pirmasis Marijampolės gyventojų komitetas. Kiek vėliau pirmuoju burmistru tapo Juozas Sirutis.
Miesto savivaldybė vertėsi sunkiai. Marijampolė buvo nualinta. Pabėgėliai iš Rusijos grįžo pliki ir alkani. Apylinkėse siautė plėšikai ir vagys. Buvo skubama organizuoti policiją, ją apginkluoti, rūpintis žmonių maitinimu.
Marijampolės savivaldybė neturėjo kur prisiglausti, nebuvo popieriaus, nebuvo baldų. Z. Gudinskis paskolino įstaigai keletą kėdžių ir stalų. Vokiečiai žadėjo padėti apginkluoti Marijampolės policiją. Tačiau paskutinę akimirką, matyt išsigandę, perdavė jiems tik 25 kirvius.
Vokietija siauruoju geležinkeliu į „faterlandą“ iš Marijampolės vežė visokiausias gėrybes. Vėliau įsiutusi minia pati užpuolė vokiečių maisto transportą ir išvartę vagonėlius. Šis įvykis paveikė vokiečius ir jie sandėlius pardavė miesto savivaldybei.
Apskrities savivaldybė buvo įkurta dabartiniuose (tarpukario, aut. past.) Lietuvos banko rūmuose. Daug rūpesčių sukėlė mokyklų tvarkymas. Jau 1916 m. pavyko išrūpinti iš vokiečių „Žiburio“ gimnazijai leidimą. Bet jos atgaivintojas, Seinų klierikas greitai atsidūrė Vokietijos koncentracijos stovykloje.
Vokiečių valdžia dar nebuvo sugniuždyta, ji vis tiek diktavo visas savo sąlygas. Tačiau vokiečių karininkų kareiviai vis mažiau klausė. Maždaug tuo pačiu laiku buvo pradėti verbuoti savanoriai į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Žiburio gimnazija buvo priversta užsidaryti, nes vyresni mokiniai išėjo ginti Lietuvos laisvės.
Marijampolėje ir apylinkėse siautėjo bolševikų, plėšikų, aferistų gaujos, kurios nebijojo nieko. Tokiu neramiu metu Marijampolėje susikūrė karo komendantūra. Pirmąjį darbą atliko puikiai: skubiai įvykdė mirties bausmės nuosprendį šešiems komunistams, kurie Žaliosios miške buvo užpuolę pirmo pėstininkų pulko keletą karių. Komunistai buvo sušaudyti, o jų lavonai pakišti po Šešupės ledu. Mirties bausmės tęsėsi ir toliau: kareivinių šaudykloje buvo šaudomi plėšikai ir žmogžudžiai. Ten juos ir laidojo. Šaudymas buvo viešas, tai stebėjo tūkstančiai žmonių. Mieste įsivyravo tvarka.
Vokiečiai Marijampolę galutinai apleido 1919 metų rudenį.“
