Zanavykas, vyskupas ir Vasario 16 dienos akto signataras Justinas Staugaitis 1921 m. parašė išsamų straipsnį „Zanavykai prieš lenkmetį“.
Pasakojimas buvo publikuotas mėnesiniame švietimo ministerijos leistame žurnale „Švietimo darbas“.
Skyriuje „Tautinis senovės zanavykų susipratimas ir jų santykiai su kitomis tautomis“ pasakojama apie lietuvių, maskolių (rusų), žydų, lenkų, prūsų santykius.
Pasak legendinio signataro, „Lenkų neapykantos zanavykuose man neteko pastebėti. Bet palinkimo į lenkybę taip pat čia nebuvo. Žinoma, lenkų kalba buvo laikoma „poniška“, bet mužikams ji mažai terūpėjo. Mano tėvo kartoje labai retai kas mokėjo lenkiškai. Nemokėjo ir mokytis nenorėjo.
Maskolių zanavykai, tiesa, nemėgo. Iš senųjų pasakų mano, dar kaipo mažo vaiko, vaidintuvėje buvo susidaręs maskoliaus tipas. Buvo tai rūstus, žiaurus, šiurkštus, trumpai tariant, baisus žmogus.
Dar žemiau už maskolius zanavyko akyse stovėjo žydas. (Tačiau) Žydas buvo laikomas būtinu visuomenės nariu. Pirksi pas žydą, parduosi žydui, todėl be žydo ir apsieiti negalima. Juo labiau, kad anais laikais kaimietis niekur ko kito nematė pirkliaujant, tik žydą.
Tų žydų anuomet po žmones painiodavosi daug daugiau negu kad šiandien. Javus, linus ir šiaip įvairias smulkmenas žydai tiesiog iš namų nupirkdavo.
Taip pat vaikščiodavo su „kromeliais“ pardavinėdami moterėlėms įvairių smulkmenų. Parduodavo nebūtinai už pinigą. Galima būdavo mokėti kiaušiniais, pakulomis, pakojomis. Užmokestį „tavoru“ žydeliai dar labiau mėgdavo. Mat čia lengviau iš moterėlių šio to daugiau išsukti. Žydeliai ne tik sukdavo, bet kartais stačiai demoralizuodavo. Moterims ar vaikams įbrukdavo kokį niekniekį.
Žmonės žinojo, kad žydas sukčius, todėl jo reikia pasisaugoti. Bet suprato, kad vis dėl to tai yra žmogus, todėl jo neapkęsti negalima. Ir žydeliams visai buvo nebloga su zanavykų kaimiečiais. Žydelis, ką pirkęs, nepirkęs, pardavęs, nepardavęs, visuomet pas žmogų gaudavo ir šiltą nakvynę, ir bulvių sau sriubai išsivirti (mat žydai gojų išvirta nevalgo), ir kumelaitei pašaro.
Žmonės žydų net gailėjosi. Man beaugant žydai dar nešiodavo peisakus ir germulkas, bet tatai vyriausybės buvo draudžiama. Pas mano tėvus policistas kartą užklupo senį „Kajimą“. Peisakus policistas tuoj jam nukirpo, o germulką pusiau perplėšęs įmetė balon ir akmeniu prislėgė. Žydelis ašarodamas išsiėmė iš balos savo germulką, šiaip taip ją susisiuvo ir vėl ant galvos užsidėjo. Visi mūsų namiškiai ne tik iš žydelio nesišaipė, bet stačiai jo gailėjosi. Kam, girdi, be reikalo žmogus kankinti? Jei jo tokis „zokonas“ – tesižinie.
Zanavykuose nemaža yra ir prūsų. Dažniausiai jie esti kalviai ar šiaip kokie amatininkai. Prūsų pasieniu yra gana daug ir ūkininkų. Kai kurie jų tikriausi lietuviai, bet kad Liuterio tikėjimo, tai juos žmonės vadina prūsais.
Su prūsais zanavykų santykiai gana geri. Viename kaime gyvendami paprastai ir su prūsais „iš kaimynybės nesimeta“. Vadinasi susieina, pasišneka, vienas kitam reikale padeda, net į pokylius kviečiasi.
Zanavykai mano, kad prūsai labai daug valgo. Zanavykai daugiausiai valgo pusryčių. Prūsai ypač daug valgo pietų.“
1921 m.
