XX amžius, ko gero, tapo vienu karingiausiu amžiumi Europos istorijoje. Laikotarpis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo išnaudotas naujos ginkluotės gamybai, gynybinių įtvirtinimų statybai bei pasiruošimui būsimajam naujam kariniam konfliktui.
Paradoksalu, tačiau kruopščiai Sovietų Sąjungos planuota Molotovo gynybinė linija nuo Palangos iki pat Ukrainos (Kalvarijos savivaldybėje nuo Akmenynų iki Raudeniškių kaimo), taip ir liko nepanaudota Antrojo pasaulinio karo metu. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, o rugsėjo 28 dieną- nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai, pagal kuriuos į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos, Lietuvą ir vakarų Lenkiją tik po rugsėjo 28 d. buvo buvo nutarta Lietuvą atiduoti Sovietų Sąjungos įtakos sferai.
1940 m. siaučiant Antrajam pasauliniam karui, Tarybų Sąjungos gynybos komisaras maršalas Semionas Timošenko pasirašė įsaką, kuriuo nuspręsta statyti gynybinę liniją, pastaroji turėjo būti išsidėsčiusi palei visą Sovietų Sąjungos sieną. Gynybinė linija pavadinta Molotovo gynybine linija kadangi Vokietijos ir SSRS paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas.
Minimu laikotarpiu Vokietija jau buvo numačiusi galimas judėjimo kryptis, paskirsčiusi kariuomenės divizijų dislokacijos vietas bei suplanuotas sutarties su Sovietų Sąjunga nepaisymas ir planų sugriovimas. Išsiplėtus Sovietų Sąjungai ir valstybės sienai persikėlus tolyn į vakarus, senesnieji Stalino linijos įtvirtinimai tapo nebeveiksmingi, tad buvo nuspręsta statyti naują, Molotovo gynybinę liniją.
Naujoji linija tęsėsi nuo Baltijos jūros kranto Lietuvos teritorijoje iki Karpatų kalnų. 1940 m. buvo pradėti statyti 13 įtvirtintų Molotovo linijos rajonų, kurių kiekvienas turėjo ginti apie 100 km. sienos. Iš anksto nustatytose vietose buvo tikrinamas gruntas, kad atlaikytų didelį įtvirtinimo svorį. Pati statinio konstrukcija planuota nesudėtinga – iš įvairaus storio armatūros suformuojamas karkasas, kurį užpildžius itin stipriu betonu, sustiprintu stambia akmenų skalda, gaunamos iki 1 m storio sienos, kad atlaikytų apšaudymą pabūklais.
Fortifikaciniai statiniai nebuvo vienodi: kai kurie didesni, su atskiromis kovinėmis, karininkų patalpomis, turėjo į kelias puses nukreiptas pabūklų angas ar netgi dviaukščiai (vienas aukštas po žeme). Pastarųjų dėl drėgno klimato Lietuvoje nėra daug. Nors statybos vyko visą parą, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos pajėgoms pradėjus Sovietų Sąjungos puolimą, statybos nebuvo baigtos. Tik piečiausiai esantys 4 įtvirtinimų rajonai su dalinai baigtais fortifikaciniais statiniais turėjo gynybinę funkciją. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo linija buvo sudaryta iš 4 įtvirtintų rajonų: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo siekti 328 km. Kalvarijos savivaldybė yra Kauno ir Alytaus įtvirtintų rajonų sankirtoje. Iš viso spėta pastatyti 101 fortifikacinį statinį (Kalvarijos savivaldybėje 27), tačiau iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas, buvo atlikti tik betonavimo darbai. Kiekvieno Lietuvoje įtvirtinto rajono planavimas bei statybos vyko pagal nusistovėjusią tvarką. Buvo apibrėžtos strateginės užduotys bei numatytos tinkamiausios vietos.
Priešo pozicijų apžvelgimo metu kruopščiai nagrinėjama vietovė ir sudarytas kiekvieno atramos punkto planas, nustatytos gynybinių mazgų skaičius bei atliktas visų įtvirtinimų žymėjimas vietovėje ir žemėlapyje. Įtvirtinti rajonai buvo projektuojami su dviejų ešelonų gynyba, statybų planas buvo sudarytas taip, kad po pirmojo statybos sezono būtų pridengtos visos svarbiausios kryptys, po antrojo – būtų įrengtos antrojo ešelono pozicijos, o po trečiojo – užpildyti tarpai.
Dėl netinkamai suplanuotos kariuomenės struktūros, karo inžinieriai neturėjo pakankamai įtakos statomų įtvirtintų rajonų politikai. Siekiant padidinti šaudymo nuotolį, fortifikaciniai statiniai buvo dažniausiai statomi ant kalvų, aukštesnėse vietose. Tačiau atviros ir plačios ambrazūros buvo geras taikinys priešo artilerijai, o silpna artilerijos ugnis neleido tinkamai bei efektyviai pasipriešinti mechanizuotiems pėstininkų dalinimas.
Įtvirtinti rajonai, pagal sudarytus vietovės gynybos planus, turėjo pridengti visą Sovietų Sąjungos sieną arba atskiras jos atkarpas, kad priešai negalėtų prasiveržti į valstybės vidų, pridengti politiškai, ekonomiškai bei strategiškai svarbias vietoves, tokias kaip miestai, geležinkelio mazgai, pramonės objektai. Įtvirtinimai turėjo pridengti planuojamas judėjimo kryptis, užtikrinti puolamąsias operacijas ir suteikti priedangą puolančiai kariuomenei.
Kiekvienas įtvirtintas rajonas buvo sudarytas iš priešakinės, apsauginės, pagrindinės ir užnugario gynybos pozicijų, kurios turėjo savo tikslus. Priešakinė gynybos pozicija turėjo sustabdyti priešo kariuomenės judėjimą, priversti jį įtraukti į mūšį visas savo pajėgas, atskleisti priešų kariuomenės sudėtį ir nustatyti galimas puolimo kryptis. Apsauginės pozicijos tikslas buvo pridengti savo kariuomenės atsitraukimą iš priešakinės pozicijos bei suklaidinti priešo kariuomenę, neleidžiant jai nustatyti pagrindinės pozicijos vietos.
Pagrindinė gynybos pozicija buvo sudaryta iš gelžbetoninių ir šarvuotų ugnies taškų, kurių svarbiausia sąlyga – užtikrinti ugnies taškų, atramos punktų ir gynybos mazgų paskirstymą. Keli ugnies taškai turėjo būti įrengti koviniame sąryšyje vienas su kitu ir taip sudaryti atramos punktą, o keletas atramos punktų sudarė bendrą gynybos mazgą.
Gynybos mazgai su atramos punktais sudarė įtvirtinto rajono branduolį. Viename įtvirtintame rajone buvo rekomenduojama turėti 5-8 gynybos mazgus, kurie turėjo būti išdėstyti šachmatų tvarka dvejose linijose. Jie buvo skirti svarbiausių krypčių gynybai. Vienoje mazgo struktūroje galėjo būti nuo 3 iki 5 atramos punktų. Atramos punktų ir gynybos mazgų struktūra leido efektyviai gintis nuo priešo ugnies net esant pilnam apsupimui. Tarpuose, kurie galėjo siekti nuo 5 iki 8 kilometrų, turėjo būti įrengta lauko fortifikacijos gynyba, kurios tiesioginę gynybą vykdė lauko kariuomenė. Užnugario gynybos pozicija buvo skirta kariuomenės rezervų paskirstymui, prasiveržusių priešo dalinių naikinimui bei svarbiausių krypčių sustiprinimui.
Įtvirtintas rajonas turėjo sudaryti pakankamas sąlygas jį ginančios kariuomenės ilgalaikiam ir efektyviam pasipriešinimui. Atakuojant užbaigtą statyti ir tinkamai bei pilnai įrengtą rajoną, priešas galėjo patirti didelių nuostolių, kurie turėjo įtakos pajėgų pristabdymui ar susilpninimui.
Pilnai įrengta Molotovo gynybinė linija turėjo padaryti Lietuvos pasienį neįveikiamą bei nepraeinamą priešų kariuomenės dėl gynybinių mazgų išsidėstymo bei išplanavimo. Gynybinių įtvirtinimų išsidėstymą lėmė jų atliekamos funkcijos, ryšys su kitais įtvirtinimais bei tinkamai ištirta vietovė. Lietuvos įtvirtintuose rajonuose buvo statomi vieni moderniausių tuo metu fortifikacijos statiniai, skirti efektyviai kovai su pėstininkų, tankų ir artilerijos ugnimi. Planuoti įtvirtinimai turėjo atlaikyti cheminio ginklo ataką, ambrazūrų konstrukcija atremti vidutinių kalibrų tiesioginį apšaudymą.
Tačiau pirmieji statiniai turėjo nemažai sisteminių problemų, dėl kurių jie nebuvo pakankamai atsparūs priešo puolimams. Įtvirtinti rajonai turėjo nedidelį ešelonavimo (kariuomenės išdėstymą ešelonais) gylį, jų fronto ilgis buvo nepakankamas. Realybėje statiniai turėjo prastą apsaugą nuo cheminio ginklo panaudojimo. Nepaisant viso to, šie gynybiniai įtvirtinimai galėjo būti itin rimta kliūtimi atakuojantiems, o 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos pajėgoms pradėjus Sovietų sąjungos puolimą, statybos nebuvo baigtos. Istoriniuose šaltiniuose fiksuojama, kad arčiausiai sienos su nacistine Vokietija okupuotose Lietuvos teritorijose sovietų kariuomenės vadai nujautė apie artimiausiomis dienomis prasidėsiantį karą. Tai iliustruoja keleto tankų ir šaulių divizijų perdislokavimas ir išslapstymas miškuose, bandymai evakuoti karininkų šeimas.
Šią situaciją pagrindžia archyviniai dokumentai, Vokietijos kariuomenės judėjimo ir divizijų išdėstymo žemėlapis. SSRS karinė vadovybė savo karių veiksmus ir savavališką mėginimą ruoštis gynybai vertino neigiamai, nes dėl šių veiksmų galėjo kilti panika tarp vietos gyventojų, kenkti pramonei, atskiri pranešimai vertinti kaip bandymas suklaidinti, vykdyti diversijas. Pasienyje buvo kasami apkasai, tempiama spygliuota viela, minuojami kai kurie ruožai – tačiau vieną įsakymą keitė kitas, dažnai jie buvo atšaukiami vos pradėti vykdyti, tad kareiviai greitai ėmė painiotis.
Sovietų Sąjungos sienos pusėje įsigalėjo savotiškas chaosas, ko negalime sakyti apie Vokietijos pusę. Tankistas Otto Cariusas iš 20- osios vokiečių tankų divizijos, turėjusios pulti kiek piečiau Kalvarijos, Alytaus kryptimi, atsimena: „Kiekvienas vaidino ledinę ramybę, nors viduje mes buvome baisiausiai susijaudinę. Įtampa buvo stačiai nepakenčiama. Mūsų širdys kone plyšo, kai išgirdome virš mūsų divizijos, rytų link, pralekiant pikiruojančių bombonešių „Štuka“ eskadriles“.
Pirmąjį ir stipriausią smūgį puolamai teritorijai smogė 31-ojo bombonešių aviacijos pulko pajėgos. Jos taikėsi į piečiau Kalvarijos pusėje sutelktos priešo kariuomenės dalinius. Antskrydyje iš viso dalyvavo 38 įgulos ir iki dienos pabaigos prieš Alytaus kryptimi vedančius kelius buvo įvykdyta ne mažiau kaip keturi masiniai antskrydžiai dalyvaujant 103 bombonešiams.
Puolančios Vokietijos kariuomenės vadai atkreipė dėmesį, kad sovietai toli gražu neatrodo taip jau netikėtai užklupti, ką parodo pirminiuose šaltiniuose fiksuojamos mintys: „Susidaro įspūdis, jog priešininkams mūsų antpuolis nebuvo netikėtas, tačiau jų vadovybė tiesiog nespėjo greitai pritraukti priekin stambesnių pajėgų“. Kaip matyti, vokiečių kariuomenės vadai suprato tai, ko nedrįso pripažinti aukšti Sovietų Sąjungos karininkai – pasiruošimas gynybai buvo, tačiau neefektyvus, prastai planuotas ir neatitiko keliamų lūkesčių.
Per Lietuvą keliavo 40 vokiečių kariuomenės divizijų, kurių judėjimą ir informacijos operatyvų perdavimą iliustruoja Vokietijos karinių pajėgų nuotolinių ryšių schemos. Suvalkijoje ir Dzūkijoje veržėsi 3-ioji vokiečių tankų armija, vadovaujama generolo Hermanno Hotho. Alytaus kryptimi, išilgai Kalvarijos, veržėsi geležinis dviejų – 7-osios ir 20-osios tankų divizijų – „kumštis“. Pastarojoje tarnavęs legendinis vokiečių tankistas Otto Cariusas prisimena: „Buvau užtaisytojas. Mes visi didžiavomės gavę čekišką tanką 38 (t). Jautėmės nenugalimi, turėdami 37 mm pabūklą ir du čekų gamybos kulkosvaidžius. Žavėjomės šarvais, nenutuokdami, kad šie mus saugo daugiau moraliai“.
Didelė dalis iš 1941-ųjų birželį Lietuvą užgriuvusių Vokietijos tankų divizijų buvo ginkluotos čekiškais tankais. Ginkluote ir manevringumu vokiečių sunkioji artilerija buvo kiek pranašesnė už pagrindinę lengvųjų sovietų tankų masę. Minimomis dienomis tik pavieniai gynybiniai statiniai buvo ginami, panaudojant įprastinę ginkluotę, dauguma jų dėl nesumontuotos ginkluotės bei vidaus įrangos buvo tik nebaigti fortifikacijos ruošiniai, tad pakankamai manevringoms ir sutelktoms Vokietijos karinėms pajėgoms neturėjo reikšmingo poveikio. Galima teigti, kad šios fortifikacinės statybos turėjo lemiamos įtakos greitam apygardos žlugimui. Apygardos armijos visas savo jėgas naudojo įtvirtinimų statybose bei dislokavo arti pasienio tūkstančius beginklių kareivių ir darbininkų, dėl ko žymiai pablogino savosios gynybos sąlygas, pirmosiomis karo dienomis patyrė didelių nuostolių bei buvo priverstos atsitraukti.
Netinkamai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo gynybinė linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes sovietai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo sukomplektuoti įgulų.
Pranašesnė Vokietijos kariuomenė smogė sovietinei kariuomenei triuškinančius smūgius ir jau pirmąją Vokietijos–SSRS karo savaitę užėmė Lietuvą.
Aišku, kad Kalvarijos krašte įtvirtinimai nebuvo baigti statyti, Sovietų Sąjungos vadovybė nesusitarė dėl nuoseklių ir strategiškai svarbių bendrų veiksmų, kuriais galėjo išnaudoti jau esamą fortifikacinių statinių sistemą. Staigus vokiečių kariuomenės puolimas tankais ir aviacija nepaliko galimybės gelbėti situaciją ir išnaudoti krašto strateginių planų, tad nuo 1940 metų planuoti ir statyti potencialiai svarbūs gynybiniai įtvirtinimai neatliko savo funkcijų.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Rūta Žemaitytė
