Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybos specialistės, skatindamos dalyvavimą pilietinėse iniciatyvose, socialiniame tinkle Facebook, vilkaviškiečiams skirtose grupėse, kreipėsi į gyventojus prašydamos atsakyti į klausimą: Kas man vertinga Vilkaviškyje? Apie įvardintus objektus specialistės sukūrė nestandartinį esė. Esė pavadinome remdamosi viena iš atsakiusiųjų nuomone.
Manau, kad viskas vertinga… Gražus tas mūsų Vilkaviškis…
Stabtelėkime ir pagalvokime, kas mums vertinga Vilkaviškyje. Ir ar gražus tai miestas… Gal tai parkas prie Ąžuolo progimnazijos, Meilės tiltas, o biblioteka labiausiai nusipelno? Mūsų protėviai sakė: „Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi“. Šis posakis visada man padeda permąstyti ne tik save, bet ir pažvelgti plačiau. Gražiai aplinkai susikurti reikia mūsų visų noro, pastangų veikti ir nemažai sumanumo, kad tai ką sukūrėme perduotume kitiems, sugebėtume tausoti ir išsaugoti.
Vilkaviškio rajone turime daug vietų, kurias galime lankyti mes patys ir pakviesti kitus. Visas lobynas/turtas sukauptas šaunių Vilkaviškio rajono viešosios bibliotekos specialisčių ir patalpintas virtualioje aplinkoje „Vilkaviškio krašto e-etnografijos akademija“.
Man Vertingi yra žmonės, nėra žmonių – nėra miesto, nėra ir šalies. Tikėtina, kad mūsų visų, šiandien gyvenančių, pastangomis sukursime dar ne vieną aplinką, kuri papildys lankytinų vietų sąrašą. Ateinančios kartos galės pažinti, kas buvo aktualu šiandien.
Tik sujungus tiltus tarp praeities ir dabarties, etnografijos ir modernumo, mes sukursime Vilkaviškio ateitį. Tai galime padaryti kiekvienas. Reikia ne tiek ir daug, tačiau iš labai giliai: veikti sumaniai, atsakingai ir su meile sau ir savo artimiesiems, Vilkaviškio rajonui ir Lietuvai.
Senoji Vilniaus gatvė, meilės tiltas, dvaras, sodas, bibliotekos pastatas. Ir buvusi seminarija, labai myliu kampinį lenktą namą prie šviesoforo ir dar senąją (nors ir pravoslavų) bažnyčią. Labai gražiai atrodytų restauruotas „vojenkomatas“. Apie pastarąjį-kapų tyla. Stovėjau anądien, grožėjausi juo-kiekvienos plytos pagailo. O vertingesnio už Katedrą – lyg ir nėra. Galiu pasidalinti atvykstančių į Vilkaviškį savo svečių nuomonėmis: „Na, nieko sau kokį dvarą čia turite, mažai kur yra toks didelis ir gražus“. „Jūs pasipuošiate tikrą eglutę Kalėdoms, pas mus jau neatsimenu kada tikra buvo“. „Katedra tikrai didinga ir šiuolaikiška“.
Man Vilkaviškis vertingas viskuo, nes čia mano gimtinė, o vertingiausia Kaštonų gatvė su jau buvusiais ir esamais kaimynais. Jis man vertingas viskuo, nes čia mano gimtinė. Kas man yra gimtinė? Tai patys brangiausi ir šilčiausi jausmai, kada mažais žingsneliais galiu bėgti per savo atminties labirintus. Jie pirmiausiai veda į vaikystės prisiminimus, tokius brangius, svarbius ir neįkainojamus. Atmintyje atgyja geriausiai pažįstama aplinka – namai ir juose man patys brangiausi žmonės, mano šeima. Užsimerki ir girdi švelnius mamos žodžius, matai rūpestingą tėtės žvilgsnį, girdi skambius artimųjų balsus. Namai, kuriuose išmokai gimtosios kalbos. Čia pirmą kartą ištarei žodžius – mama, tėtė, sesė, ačiū, gimtinė, tėviškė, namai, draugai. O koks brangus namų vaikystės kiemas! Jame ištyrinėtas kiekvienas kiemo lopinėlis. Čia draugų susibūrimai ir vaikiški žaidimai, skambus vaikų klegėjimas ir ašaros ištikus nesėkmei, mamos paguoda ir padrąsinimas ir aplinkos vaizdai įaugę atmintin. Juose iškyla tėviškės gimtoji gatvė, kuria tiek kartų eita ir važiuota. Kas man joje vertinga? Pirmiausia žmonės, sutikti tenai. O vertingiausia gatvėje yra gyvenę ir gyvenantys kaimynai. Jų pokalbiai, pagalba, žvilgsniai, šiluma. Manau, kad mes kiekvienas turim tokią gatvę, kur susipynę daug jausmų, emocijų ir išgyvenimų. Tai ir Kaštonų, Vilniaus gatvės bei daug kitų gimtinės vietų, išlikusių kiekvieno atminty.
Norfa. Važiuoju ir galvoju, ar daug jame įvykusios kaitos? Manau, kad miestas keitėsi ir keičiasi. O tos kaitos stebėtoja ir aš esu. Turtėja mūsų miestas renovuotais pastatais, naujais prekybos centrais, dėvėtų rūbų parduotuvėmis, grožio salonais. Dalis iš jų surado raktą į klientų širdis, nes atsakydami į klausimą „Kas man vertinga Vilkaviškyje?“ išryškino prekybos centro „Norfa“ vertę. Kuo man vertingas šis prekybos centras? Susimąsčiau… gal žmonėmis. Kiek daug gyvenimo gali jame išvysti. Kažkam tai darbo, o kitam ir pramogų vieta. Užsukęs ten gali sutiki pažįstamus ir nepažįstamus, linksmus ir susimąsčiusius, pavargusius ir nusivylusius vilkaviškiečius. Gali išgirsti minčių apie politiką ir prekių kainas, išvysti akcijas ir pabuvoti „Praktiškomis valandomis“, patirti ten lėkimo jausmą ir stovint eilėje pasišnekėti su žmonėmis. Nuo ryto iki vakaro ten keičias žmonės vieni išeidami, kiti ateidami. Tik kartais norisi visų paklausti, ar nepamirštam šypsenų ir atlaidumo vienas kitam?
Man brangi Vilniaus gatvė. Upelis, tekantis per miestą. Ir žinoma, senasis miesto sodas. Ar man brangus Vilkaviškis? Sakyčiau, kad taip. Juk aš čia gyvenu, dirbu. Čia grynas oras, žaluma, čia Vilniaus gatvė su teismo rūmais, rajoniniu laikraščiu „Santaka“, senąja spaustuve… O kur dar miesto sodas, kuris 1928 m., minint Savivaldybės dešimties metų sukaktį, buvo apsodintas 850 dekoratyvinių medžių ir pavadintas „Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejui paminėti miesto sodu“, su įrengtu baseinu, lauko teniso aikštele, suoleliais. Gaila, kad karo metais šis sodas apmirė. O ir šiandien jis nelabai kam rūpi. Turiu vilties, kad sulauks geresnių laikų, atgims naujam gyvenimui, bus pritaikytas aktyviam ir pasyviam poilsiui, džiugins savo augmenija ne tik mus, bet ir miesto svečius. Girdisi kalbų, kad šis sodas su pėsčiųjų ir dviračių takais, vaikų žaidimų aikštelėms galėtų driektis šalia Šeimenos upės, pro Katedrą, kultūros centrą. Tai būtų puiki vieta poilsiui, bendravimui.
Vilkaviškio tiltai ir tilteliai, keliai, keleliai. O kiek mūsų miestas turi tiltų? Gal tris, skirtus automobiliams, ir keletą pėstiesiems. Gerai prisimenu, minint IV vyskupijos Eucharistikos kongresą, Eucharistikos tilto atidarymą. Plaukė minia žmonių, visi tokie pakylėti, džiaugsmingi. Nė neabejoju, kad daugelis žino pėsčiųjų tiltelį per Vilkaujos upelį, pavadintą Meilės tiltu. Ant jo ne viena pora prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Ar taip buvo ir yra, duomenų nėra. Bet kad beveik kiekvienas tiltas tapęs meilės įrodymu, galima spręsti iš gausėjančių prie tilto atramų prirakintų spynų.
Jei rūpinamės tiltais tarp gatvių, gal pamąstykime, kaip būtų galima atstatyti, nutiesti tiltus tarp žmonių, įmonių… Šiai dienai taip to trūksta.
Patinka man miesto upeliai, keliai ir keleliai. Džiaugiamės turėdami tris dviračių ir pėsčiųjų takus. Tikimės, tegul ir švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 200 metų jubiliejų, turėsime dviračių ir pėsčiųjų taką aplink Paežerių ežerą. Kaip sako, kad ir ne man, bet gal vaikams ar anūkams.
Katedra ir mokykla-gyvenime sukelia prisiminimus: jaunystė ir branda. Jaunystė ar branda – kas vertingiau? Jaunystėje vyksta pirmieji mūsų apmąstymai apie savo gebėjimus ir galimybes tai, ko norime iš gyvenimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turime eiti į priekį – gyventi… Vadinasi, privalome imtis atsakomybės atsakant į gyvenimo klausimus bei atlikti tai, ko būtent dabar reikalauja ši mūsų valanda gyvenime. Jaunystės laikotarpis padeda surasti mums savo vietą gyvenime. Ateina branda, bet išeina jaunystė, tačiau lieka gražūs prisiminimai apie mokyklą, katedrą ir tuos dalykus, kurie mums buvo svarbūs tampant brandžia asmenybe. Vertinga yra tai, ką mes vertiname kiekvienas individualiai. Ežeras! Tai vieta, kurioje galime pajusti grožį, teigiamas emocijas, savo minčių polėkį, pakvėpuoti gryno oro, pamiršti kasdieninius rūpesčius ir atsipalaiduoti. Stadionas. Prisimenu, kaip į miesto stadioną eidavome žiūrėti dainų ir sporto švenčių, šventiškai būdavo pasipuošęs visas miestas, tose šventėse dalyvaudavo ir svečiai iš kitų miestų, o mes būdami moksleiviai nešdavome įvairius transparantus, plakatus, vėliavas. Visame mieste jautėsi šventinė nuotaika. Dabar retai ateinu į tą stadioną. Su šeima daugiau lankomės atremontuotame gimnazijos stadione, ten jauku ir galima praleisti laisvalaikį ir pasidžiaugti, kad ir gimnazistai turi geras sąlygas sportuoti.
S. Nėries mokykla – tiesiog garsios poetės vardu pavadinta mokykla. Tai žinia, kad šitame krašte mokėsi ir gyveno garsi poetė.
Mažoji audimo artelė. Kantrybė, kruopštumas, tikslumas, išmanymas – savybės, kurių vis dažniau pasigendame šiuolaikiniame pasaulyje. Norime greito rezultato čia ir dabar… Gal yra mokykla, kur minėtų savybių mokomasi? Tokia gali išdidžiai vadintis Mažoji audimo artelė. Kartu ji moko pažinti šalies regionus, spalvas, siūlų sudėtį, raštus, ornamentiką, o viską kartu sudėjus – tautos istorijos, be kurios nebūtų mūsų ateities.
Man Sūduvių folklorinis ansamblis ir Paežerių ežeras. Skaitau: „Sūduviai“ aplankė daugelį Lietuvos miestų bei miestelių, yra ir nuolatiniai festivalio „Žalias ąžuolėli“, vykstančio J. Basanavičiaus tėviškėje, dalyviai, dažni Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse svečiai. Ne kartą vilkaviškiečiai savo krašto garbę gynė LRT laidose „Gero ūpo“ bei „Duokim garo“ (…), „atstovavo Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose Vengrijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Dalyvauta Latvijoje vykusiame „Baltica“ festivalyje, Kaliningrade vykusiose Lietuvos kultūros dienose, … Klaipėdoje vykusioje Europiadoje…“ „Koks platus žemėlapis“ – galvoju. „O prie Paežerių ežero ir nekoncertavo…“
Žmonės. Vilkaviškio kraštas gražus ne tik savo kraštovaizdžiu, bet ir yra padovanojęs mums daug iškilių asmenybių. Mūsų kraštą garsina ne vienas, visiems lietuviams žinomas vardas, toks kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Salomėja Nėris ir dar daugybę kitų Lietuvos vardą išgarsinusių žmonių. Jie ypatingai puoselėjo tautiškumą, mylėjo ir gerbė savo šalį. Manau, kad ir šiandien Vilkaviškyje rastume mažų ir didelių, jaunų ir senų žmonių, kuriems Lietuvos vardas kaip ir Vilkaviškio kraštas yra be galo svarbus. Ugdomas pilietiškumas, tautiškumas moko mus mylėti savo kraštą, ginti ir puoselėti jį.
Vaikų ir jaunimo centras. Vaikų ir jaunimo centras padeda mažiesiems vilkaviškiečiams atrasti save. Čia kiekvienas gali surasti mėgstamą veiklą, kuria gali užsiimti, surasti naujų draugų, praplėsti akiratį. Tai vieta, padedanti vaikams prasmingai leisti savo laisvalaikį. VVJC įgyvendina įvairią veiklą: siūlo užsiėmimus, būrelius, renginius ir šventes vaikams bei jaunimui.
Biblioteka ir katedra. Nekiekvienas miestas, ypač mažas, gali pasigirti turintis Katedrą. Lai gyvuoja ji dar ilgai ne tik mūsų mieste, bet ir kiekvieno širdyje. Nieko nėra gražiau už raudonų plytų pastatus. Ir nieko nėra geriau, kai tame pastate gyvena knygos. Puiki dermė.
Senoji bažnyčia, spaustuvė, Basanavičiaus aikštė. Šie trys objektai yra informacijos, sutelktumo vietos. Vienam daugiau dėmesio skiriama, kitas – visai užmirštamas. Nuo ko tai priklauso? Tikriausiai nuo naudingumo, kurį teikia vienas ar kitas objektas. Senus keičia jauni… nauji?
Miesto sodas. Perskaičius ar išgirdus žodį sodas atsiveria kelionė į kaimą pas tėvus, senelius, kur medžių alėjos suteikia ramybę, tvirtumą, gyvybę. Čia tiek daug medžių. Pasaulio medis. Gyvybės medis. Pažinimo medis. Vaisingumo medis. Vyšnia. Ąžuolas. Eglutė… Ar esame ramūs? Tvirti? Ar gyvename? Manau, dažnas atsakytų – greičiau egzistuoju nei gyvenu; neužtenka mokesčiams iš gaunamos pensijos… Tik pinigai mums suteikia ramybės, tvirtumo, gyvybės? O jei bent retu atveju pavyktų išspausti šypseną rūsčiam kaimynui, ar benamiui, tikrinančiam tavo namo konteinerio lobius, ar rusiškai besikeikiančiam vairuotojui? Tai ne 0,49 Eur – duonos nenusipirksi. Ech… Deja… Vaje… Ei! Pamėginkime. Gal pavyks patręšti miesto sodą…
Man – žmonės. Nevienas minėjome, jog mieste svarbu – žmogus. Žmogus yra tręšėjas ir tik jis apskritai yra visko kūrėjas. Galėtų atsirasti daugiau įvardžių. Mažiau MAN dominavimo!!! Galėti ar negalėti… Jei žmogus žmogui – žmogus, tai ir žmogus žmogui – žmogus.
Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnyba
