Knygoje „Iš paprūsės – Kybartai atsiminimuose“ Virbalio muitininko sūnus V. Jakelaitis rašo, kad „Lietuvos valstybės siena su didžiąja Europos valstybe Vokietija turėjo nemažai įtakos kultūrai, papročiams. Tai ypač buvo juntama Suvalkijos krašte. Prasmę sustiprina tai, kad siena buvo nubrėžta su kažkada gyvenusia lietuvių kilmės prūsų gentimi.
Yra žinoma, kad apie 1922 m., o gal ir dar anksčiau, Kybartuose prie šaulių būrio pradėjo veikti sporto klubas „Sveikata“. Netrukus klubas įstojo į neseniai įkurtą Lietuvos futbolo lygą. Komanda pradėjo dalyvauti Lietuvos futbolo pirmenybėse. Tokiam žinginiui buvo didelė paskata ir sportas kaimyniniuose Eitkūnų ir Stalupėnų miesteliuose. Kybartiečiams buvo kur kas palankesnės sąlygos futbolo kamuolių ir sportinės įrangos įsigyti Vokietijoje.
Neturėdami galimybių nuvykti į futbolo varžybas tolimesniuose Lietuvos miestuose, Kybartų futbolininkai susitikdavo su Eitkūnų, Stalupėnų ar Gumbinės miestų komandomis.
1933 m. spauda daug rašė, o žmonės kalbėjo, kad iš Amerikos per Atlanto vandenyną atskris lėktuvu du lietuviai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Visiems kėlė nuostabą neišbandytas ilgas skrydis iš Niujorko į Kauną. Vaikus apėmė azartas drožinėti žaislinius lėktuvėlius. Kybartiečiams tokio įvykio laukimas buvo dar aktualesnis, nes tikėtasi, kad „Lituanica“ praskris virš miesto. Retkarčiais virš Kybartų praskrisdavo vadinamieji orlaiviai „cepelinai“, kuriuos ore laikė milžiniškas balionas.
Žinoma, praskrendančio lėktuvo „Lituanica“ taip ir neteko regėti. Pasklido baisi žinia, kad lėktuvas sudužo. Kybartuose visus apėmė didžiausias gailestis. Gyventojai dėvėjo tamsias juosteles prie drabužių. Laukėme, kada didvyrių kūnai bus pargabenti į Kauną. Ir tikrai už dienos kitos virš Kybartų skrido lėktuvų eskadrilė, kuri lydėjo lėktuvą su žuvusiųjų kūnais.
1940 m. birželio 15-oji diena. Kybartuose sujudimas. Į Lietuvą žygiuoja rusų armijos daliniai. Kybartiečiai užplūsta gatves, vienas kitą šnekina, klausinėja, kas laukia Lietuvos.
Netikėtai mieste pagausėja policijos pajėgų. Žmonės pradėjo kalbėti tarpusavyje, kad traukiniu ar kitu transportu atkeliauja pats Lietuvos prezidentas.
Gimnazijos aikštelėje vyksta krepšinio varžybos, atrodo tarp marijampoliečių ir kybartiečių. Žiūrovams rūpi, kaip baigsis rungtynės. Bet už gimnazijos tvoros jau girdisi: „Smetona!“ Žiūrovai puola prie vartų, bet policininkai jau nei vienam neleidžia išeiti į gatvę.
Apsuptas palydos eina prezidentas Antanas Smetona. Stebime, kur svita pasuks: ar į gimnaziją, kur gyvena jos direktorius ar į Kybartų miesto burmistro Juozo Prapuolenio namą. Prezidentas pasuka į burmistro namus.
Žmonės dalijasi įspūdžiais. Visi mačiusieji A. Smetoną kalbėjo, kad prezidentas ėjo išbalęs ir nusiminęs. Mes jaunimas nuskubėjome prie pasienio pereinamojo punkto. Čia stovėjo pora juodų, lengvų automobilių. Visur tvyrojo nerimas ir savotiška įtampa. Ir tą 1940 m. birželio 15 d. įvyko istorinis kybartiečių atsisveikinimas su Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona.
Dar nespėjus apsidžiaugti atgautu Vilniaus kraštu, Kybartų pasienyje atsirado rusų armijos padaliniai su dresuotais vilkiniais šunimis. Juos ėmėme vadinti žaliukais, nes kariai dėvėjo žalias kepures.
Kybartų gyventojams teko persikelti toliau nuo pasienio. Lankymas Eitkūnuose baigėsi. Atvyko rusų kariškiai su šeimomis. Kybartų vietinės moterys pastebėjo ir besišaipydamos rodė pirštais į rusų karininkų žmonas. Pasirodo rusės mieste vietoje suknelių vaikščiojo apsivilkusios Lietuvoje įsigytais puošniais apatiniais-naktiniais marškiniais.
1941 m. vasarą su pusbroliu išėjome pasidairyti. Nuėjome geroką galą į Vištyčio pusę. Nustebome pamatę, kad pievose nutiestos spygliuotų vielų užtvaros. Laukuose sau ramiai šienavo žmonės, kurie stebėjosi, kad rusai netikėtai per naktį dingo.
Užėjome į namus, kurie stovėjo apsupti eglaičių. Troba buvo tuščia, o pasieniais sukalti lentų narai. Ant narų nemažai šiaudų. Patalpoje mėtėsi paskubomis palikti kariniai dalykai: aliuminiai katiliukai, brezentiniai diržai. Vadinasi, rusai tikrai skubėdami traukiasi iš Kybartų.
Šienaujantys laukuose paaiškino, kad kariškiai išsilakstė naktimis. Kodėl liko tik rusų kariuomenės buvimo pėdsakai tada dar nesupratome. Tai išaiškėjo tik po kelių savaičių, kai vieną birželio naktį sudrebino sprogimai. Net nepajutau, kaip 1941 m. birželio 22 d. anksti ryte atsidūriau ant grindų. Girdėjau kulkosvaidžių kalenimą. Prasidėjo karas su Vokietija.
Gyvenome miesto centre repatrijavusio vokiečio Veiso name. Tuoj išgirdome, kad Kybartų centrine gatve eina tankai. Išėjome į gatvę. Parūpo, kaip maitinsimės. Nubėgau į kepyklos kiemą, o ten jau laukė daugybė žmonių. Vyrai atplėšė langus. Nutarė duoną ir pyragą dalinti per langą. Taip išsidalinome duoną ramiai, be panikos.
Įsidrąsinęs nubėgau per turgavietę į karo komendantūros pusę. Ten atokiau pamačiau gulintį pašautą gimnazijos sekretorių Adomą Viliušį. Kraujavo, bet perspėjo, kad nesiartinčiau, nes iš komendantūros šaudo. Pasirodo komendantūros rūsiuose buvo užsilikusių rusų karių.
Centrine gatve be perstojo traukė vokiečių vermachtas – tankai, sunkvežimiai su kariais, motociklai, lauko virtuvės, įvairaus kalibro patrankos, dviratininkai.
Apie vidudienį į butą užėjo pora jaunų vokiečių kariškių. Paprašė atsigerti vandens. Kai pasiėmiau iš kibiro ir daviau stiklinę, liepė pirma atsigerti man. Tik po to išgėrė ir padėkoję išėjo.“
Apie tolimesnes antrojo pasaulinio karo nuotaikas Lietuvos-Vokietijos pasienyje kitame pasakojime.
Tomas Sušinskas
