1827 m. Liudvinavo miestelyje stovėjo 125 namai, kuriuose gyveno 1138 gyventojai; apie dvaro gyventojų skaičių nieko nesakoma.
Po nuslopinto sukilimo dvaras, užimantis 423 margus, 1836 m. atiteko Rusijos armijos generolui leitenantui Teodorui Bergui. Nuo 1862 metų dvaras turėjo 286 margus. XIX a. pabaigoje jame gyveno 98 žmonės. Dvaro būta ir tarpukariu; tuomet jis nusilpo per parceliacijos darbus ir neišliko stipriu ūkiu.
1860 m. miestelyje stovėjo 115 namų, kuriuose gyveno 1619 gyventojų; iš jų -1159 buvo žydai. Po 1863 m. sukilimo mokyklą surusino. Kunigas Simonas Lapinskas buvo ištremtas į Sibirą. Jo tolimesnis likimas nėra žinomas, nors 1878 m. dar rašė laiškus iš Rusijos gilumos. Po 1864 m. pastatyta nauja bažnyčia, kuri sudegė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje.
Rusų kalbininkai Filipas Fortunatovas ir Vsevolodas Mileris 1872 m. apsilankė ūkininkų Botyrių šeimoje ir dirbo mokslinį darbą: išleido lietuvių liaudies dainų, užrašytų Liudvinavo apylinkėse, rinkinį, aprašė kai kurias tarmės ypatybes.
Apie 1890 m. miestelyje buvo 159 namai ir 1942 gyventojai. 1890 m. majoratinį dvarą, valdomą Fiodoro Bergo, sudarė 2800 margų žemės; laikė 140 arklių, augino 224 stambius ir 27 smulkius gyvulius. Per 1897 m. gyventojų Liudvinave rasta mažiau žmonių, t. y. 593 (matyt, neįskaičiuoti dvaro gyventojai).
1902 m. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje“ teigiama, kad mieste yra 122 kiemai, kuriuose gyvena 1279 gyventojai. Tuo metu dar veikė: bažnyčia, dvi pradžios mokyklos, valsčiaus būstinė ir teismas, karčema. Dvare buvo 6 kiemai, kuriuose gyveno 105 žmonės. 1903 m. dvaras turėjo tiek pat žemės ir laikė: 130 arklių, 223 – stambius ir 772 smulkius gyvulius. Savininku tais metais buvo Gustavas Bergas, Fiodoro įsūnis (ankstesnis dvaro savininkas Fiodoras Bergas vaikų neturėjo, tai įsisūnijo tris anksti mirusio brolio vaikus).
1905 m. gruodžio mėn. Liudvinavo gyventojai išvaikė valsčiaus rusišką administraciją. „Revoliucija“ daugiausia pasireiškė degtinės grobimu ir caro portretų plėšymu. Valdžia tvarkai įvesti netgi pasiuntė kariuomenės eskadroną, kuris kraujo nepraliejo. 1907 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius, po metų – biblioteka – skaitykla. 1911–1914 m. veikė Blaivybės draugijos skyrius. Šiaip miestelyje vyravo namai šiaudiniais stogai. Keli mūrinukai iškilo tik pagrindinėje gatvėje ir prie bažnyčios. Jau tuo metu susiformavo stačiakampio plano miestelis. Tiesa, bažnyčia atsidūrė šiauriniame miestelio pakraštyje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą miestelis sudegė. Čia vyko pačios nuožmiausios ir ilgiausios fronto kovos visoje Užnemunėje. Rusams labai padėjo ilgai atsilaikyti taip vadinamos „tvirtovės”, įrengtos į pietus nuo miestelio. 1919 m. pradžioje vokiečiai jau šeimininkavo Kalvarijoje ir Marijampolėje, bet dar buvo užstrigę ties gerai įtvirtintomis Liudvinavo kalvomis – miestelį užėmė tik vasario mėnesio pabaigoje. Aplink gyvenvietę atsirado daug karių kapinių. Žuvo ir 17 civilių gyventojų, nemažai buvo sužeista, o dar keliskart daugiau buvo išvežta į Vokietiją dirbti įvairius darbus.
Vietoj sudegusios bažnyčios pastatė laikiną medinę maldyklą. Tuo metu parapijai priklausė beveik 4000 katalikų. Dar tarpukariu miestelyje stovėjo ir sinagoga (dabartinės Kęstučio gatvės pradžioje, pietinėje pusėje) ir evangelikų liuteronų namai; pastaruosius aptarnavo pastorius iš Marijampolės. Kazys Boruta labai žavėjosi šiuo miesteliu ir mėgdavo sakyti: „Liudvinavas – gražiausias pasaulyje miestas. Niekur kitur taip gerai nesijaučiau“.
1920 – 1940 m. miestelyje buvo: 6 skyrių pradžios mokykla, valsčiaus savivaldybė, paštas, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, smulkaus kredito draugija, vilnų karšykla, du restoranai, degtinės parduotuvė, keletas krautuvių ir amatininkų dirbtuvių. Ant Šešupės pastatytas malūnas buvo žinomas apylinkėse ir ilgai veikė net sovietmečiu. 1923 m. miestelyje stovėjo 107 namai, kuriuose gyveno 593 gyventojai (su dvaru – 753 gyventojai). 1925 m. į dvarą atvedė telefono liniją. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą suskaičiuota beveik tūkstantis gyventojų. Šv. Liudviko bažnyčia buvo perstatyta 1975 m.; joje yra dailės paminklų.
Liudvinave ar netoli jo gimė nemažai garsių žmonių: knygnešiai Juozas Akelaitis, Stasys Slavickas, Juozas Botyrius, knygnešys, kunigas Adomas Grinevičius, knygnešys, visuomenės veikėjas Juozas Matulaitis, tautosakos rinkėjas Andrius Botyrius, vadovėlių autorius Mečislovas Vasiliauskas, literatas ir pedagogas Adomas Lastas, „Dirvos“ knygų leidyklos steigėjas Bronius Sirutis, pirmasis Marijampolės tarybos pirmininkas Juozas Sirutis, JAV lietuvių spaudos leidėjas Antanas Olšauskas, tanko prototipo kūrėjas Tamošius Bukota, medicinos mokslų profesorius Petras Radzvickas, dievdirbys Tamošius Dulska, jį „Mediniuose stebukluose“ aprašęs rašytojas Kazys Boruta. Kurį laiką Liudvinave gyveno ir kūrė skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Liudvinave palaidotas kunigas, teologijos mokslų daktaras Vincas Bartuška.
Benjaminas Mašalaitis
