Vis dažniau pasigirsta istorijų apie žmones, didmiesčių ritmą ir iškylas skveruose iškeitusius į lėtą gyvenimą miesteliuose. Nors nedideli, jie tikrai galingi. Vienus į regionus privilioja mažesnės išlaidos, patraukli aplinka vaikams augti, atsisveikinimas su automobilių spūstimis, vieninga bendruomenė ar proga pradėti verslą, apie kurį galbūt svajojote dešimtmečius. Kitus prisišaukia nepaprastas gamtos grožis, išlikusios tradicijos, ramybė, nuosavas daržas ar sodas ir net mistiškasis pienių vynas.
Tarptautinis kino festivalis Biržuose? Kodėl gi ne!
Liūdėti Stambule, už lango nostalgiškai klykiant žuvėdroms, atsisakęs kelionių vadovas, kūrybininkas ir ištikimas Biržų krašto gerbėjas Justinas Simanavičius nusprendė grįžti į Ripeikių kaimą, basas vaikščioti po žolę ir ankstyvą rytą kieme gerti šviežią nepasterizuotą pieną.
„Stambulas yra tas priedainis, kuris mano gyvenime nuskamba pavasarį ir rudenį. O vasarą Biržuose ne tik pienės: čia didžiausias Europos tvenkinys, žavinga pilis, savitos tradicijos ir Širvėnos ežero bangos. Biržai gali būti vadinami ne Lietuvos Venecija, bet Lietuvos Maldyvais. Juk net 28 proc. miesto ir jo apylinkių yra po vandeniu. O vietos gyventojai kokie… Vis dėlto tie rašytojų pėdsakai nesunkiai pastebimi sutiktuose žmonėse. Aš pats iš Biržų, jaučiu tą pasididžiavimą. Manau, kad kiekvienas biržietis yra kaip labai gera knyga, tik skaityti reikia išmokti“, – kaip ir šio krašto kūrėjai iškalbos nestokoja J. Simanavičius.
Žiema Justinui yra pats darbymetis: jį galima sutikti tai Kuboje, tai Balyje, tai Filipinuose. Tačiau beveik kas dvi savaites jis grįžta į žiemišką Biržų kraštą ir įsitaiso prie savo mėgstamos „buržuikos“. Be to, kad vasarą savo vienkiemyje Justinas Simanavičius kapoja malkas žiemai ir tyrinėja krašto istoriją, pernai jis suorganizavo kino filmų festivalį „Pasaulio širdis“, kuriam kino kūrėjai iš 75 šalių atsiuntė 685 filmus.
Idėja surengti festivalį Justiną užklupo stebint į serialą panašų gyvenimą Stambulo Balato rajone, kuriame jis gyveno: „Balato rajone gyvena labai daug įdomių žmonių: ir viena galingiausių Stambulo mafijų, ir žydų ortodoksų, ir labai neturtingų šeimų, ir poniučių, geriančių kavą už 4 eurus, ir menininkų, taip pat religingiausia Turkijos bendruomenė. Ten atsitiktinai susipažinau su savo kaimyne turkų kinematografininke Asena Selcen Atasoy. Balato rajone pilna įvairių konfesijų atstovų, todėl jis man primena Biržus, nes ir Biržuose gyvena ir katalikų, ir pravoslavų, sentikių, anksčiau gyveno ir nemažai žydų, reformatų, baptistų, sekmininkų. Jei šiame krašte užaugo ir avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, kaip Biržai gali neturėti savo filmų festivalio? Laiko buvo mažai. Kino festivalį pavadinome „Pasaulio širdis“, nes pasaulio širdis iš tikrųjų plaka ir atokiausiame džiunglių kaimelyje, ji plaka ir Niujorke, ir Paryžiuje, ir Buenos Airėse. Skirtingų to pasaulio režisierių filmų peržiūrėti atėjo 110 biržiečių – sugriebėme juos už pačios širdies.“
Be festivalių organizavimo, svečių supažindinimo su apylinkėmis ir maudynių kasdien vis kitame ežere, J. Simanavičius pasiryžęs kitų metų sausio mėnesį pirmą kartą paragauti pienių vyno, kurį gaminti įkvėpė to paties pavadinimo Kastyčio Kerbedžio daina ir niekada neperskaityta Rėjaus Bredberio knyga „Pienių vynas“.
„Aš noriu tą Biržų vasarą užsikonservuoti, kad ji tęstųsi ir žiemą, tarsi antra filmo serija. Sakoma, kad tas pienių vynas ir kvepia ne kuo kitu, o tikra vasara“, – įsisvajoja Justinas.
Žolė žalesnė ten, iš kur esi kilęs
Užsienyje gyvenantys lietuviai kartais pajunta, kad atostogų gimtajame krašte jiems nebepakanka, tačiau viską mesti ir grįžti baugu. Tokiems žmonėms trūksta informacijos ne tik apie galimybę įsidarbinti, bet ir apie pasirinktame regione esamas veiklas, sporto ar meninius užsiėmimus bei pramogas. Biržų jaunimo klubo „Žalias“ vykdomas ir Europos socialinio fondo remiamas projektas „Rinkis Biržus“ skirtas informuoti, konsultuoti ir integruoti reemigrantus bei sugrįžėlius. Vienas iš sugrįžusiųjų – Biržuose užaugęs klubo vadovas Merūnas Jukonis.
„Dabar viena koja gyvenu Kaune, bet prieš dešimt metų po studijų grįžau gyventi į Biržus. Jie visada buvo mano širdyje. Grįžęs pradėjau dirbti jaunimo reikalų koordinatoriumi savivaldybėje ir bendraudamas su išvykusiais bendraamžiais pastebėjau, kad jie turi noro ir entuziazmo grįžti. Tiesiog juos reikia palaikyti, suteikti naudingos informacijos ar netgi paskatinti. Aš esu įsitikinęs, kad alga nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Svarbiau įrodyti, kad net uždirbdamas mažesnį atlyginimą gali išleisti mažiau, nes regionuose pigesnės paslaugos, ir gauti daugiau: Biržuose nėra spūsčių, čia galima nemokamai žaisti lauko tenisą, darželiai beveik nemokami ir į juos nesusidaro eilės“, – apie projektą pasakoja pats su informacijos stoka susidūręs M. Jukonis.
Sunku patikėti, bet Biržuose yra šiuolaikinių šokių studija, robotikos mokykla, bokso klubas, kuriame dirba Lietuvos čempionas Virgilijus Stapulionis, Žydrūno Savicko sporto klubas „BigZ“, žirgynas, nemokamų lauko teniso aikštelių, senovinių automobilių muziejus ir bene vienintelis Lietuvoje veikiantis malūnas, kur su draugais galima senoviniu būdu išsikepti duonos, o vėliau – pereiti ilgiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą.
Merūnas Jukonis kruopščiai stebi migracijos pokyčius, aktyviai bendrauja su grįžti planuojančiaisiais ir visą laiką ieško naujų galimybių bei technologinių naujovių, galinčių motyvuoti norinčiuosius sugrįžti: „Nebūtinai užsienyje žolė yra žalesnė, nes kai kurie, tikrai išsiilgę savo gimtojo krašto, net ir po 10–15 metų emigracijos dega entuziazmu grįžti. Turime jiems padėti ir parodyti, kad iš tikrųjų žolė žalesnė ten, iš kur esi kilęs. Visai nebūtina jos ieškoti kitur. Kiekvienas miestas ar miestelis turi savo pranašumų. Kas tuo patikės, jei mes patys tuo netikėsime?“
Lietuvoje – be lietuvių kalbos
Visaginas – tarsi dėmė Lietuvos žemėlapyje. Tačiau, priešingai vyraujančiam stereotipui, Visagino jaunimas moka lietuvių kalbą, o vyresnio amžiaus žmonės ieško būdų jos išmokti. Visagino Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Asta Sieliūnienė teigia, kad norint išmokti kalbą būtinos ne gramatikos taisyklės, o žmonių ryšys.
„Visagino gyventojai lietuvių kalbos mokosi jau daugiau nei 30 metų. Jaunesniems ir imlesniems labai neblogai sekasi, užaugo ne viena karta, kalbą išmokusi mokykloje. Tačiau lieka tie, vyresnieji, kuriems pagal darbo ir gyvenimo sąlygas nėra būtina laikyti egzamino ir atitikti tam tikrų reikalavimų. Kad ir kaip būtų, kad jie už Visagino ribų jaustųsi komfortiškai ir pažintų šalį savarankiškai, reikia pagalbos ir bent minimaliai mokėti kalbą“, – apie projekto ypatumus pasakoja A. Sieliūnienė.
Populiarios savanorystės programos „Big Brothers Big Sisters“ principu veikiančio ir ESF finansuojamo projekto „Valstybinės kalbos vartojimo įgūdžių tobulinimo programos, skirtos socialinę atskirtį patiriantiems kitakalbiams visaginiečiams, įgyvendinimas“ tikslas yra įgyvendinti valstybinės kalbos įgūdžių tobulinimo programą, skirtą asmenims, kurie dėl nepakankamų valstybinės kalbos įgūdžių turi apribotas bendravimo, asmenybės tobulinimo bei įsidarbinimo galimybes ir neretai patiria socialinę izoliaciją.
Asta Sieliūnienė ir jos kolegės jau ne vienus metus padeda Visagino gyventojams ir skatina juos mokytis kalbos: „Pats veiksmingiausias būdas mokytis be streso, be įtampos, be baimės suklysti, be sudėtingų gramatikos taisyklių yra tiesiog susitikus dviem žmonėms rasti bendrą kalbą ir kartu leisti laiką. Tas didysis brolis ar didžioji sesuo – žmogus, laisvai gimtosios kalbos vartotojo lygiu kalbantis lietuviškai, o mažasis brolis ar mažoji sesuo – kitakalbis žmogus. Projekto tiksline grupe pasirinkome vyresnius nei 55 metų asmenis. Kiekviena suformuota pora kartu praleido po 78 ar daugiau valandų – dalyviai bendravo aktualiomis temomis, ėjo į šventes, apsipirkti ar lankėsi valstybinėse įstaigose.“
Trečiojo amžiaus universiteto vadovė prisimena, kad išvykos į Rokiškį metu per Mindaugo karūnavimo dieną viešame renginyje, kuriame buvo keliama valstybės vėliava, visaginiečių buvo daugiau nei rokiškėnų: „Man tai maloniai paglostė širdį. Turbūt net keldami vėliavą Visagine jie nesididžiavo taip, kaip būdami ten.“
Mes gyvename pasaulyje, kuriame dydis yra svarbu. Tie, didieji – dominuoja. Tie, didieji – nukreipia dėmesį nuo mažųjų. Tačiau svarbiausia ne dydis, ne teritorija, ne geografinė padėtis, o žmonės, kurie ten gyvena. Jeigu jie yra motyvuoti, kupini entuziazmo, turi vizijų – daugybė dalykų regionuose gali būti tik įdomesni.
Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.
