Praėjusio šimtmečio 1938 metais publikuotame, dienraščio „Lietuvos Aidas“ numeryje radau informacijos apie lietuvių gyvenimą Vilniaus krašte.
Laikraščio žurnalisto plunksna rašo, kad „Vilniaus krašte nutautinimo politika vedama per bažnyčias. Bažnyčiose spraudžiama lenkų kalba, spraudžiamos lenkiškos vėliavos ir paveikslai.
Veiksmui yra atoveiksmis. Susipratę lietuviai kiek gali, stengiasi visus puolimus atremti. Vienur tai vyksta ramiau, kitur įgauna rimtesnį pobūdį.

Griežtas lietuvių pasipriešinimas matyti Gervėčių parapijoje. Čia gyvena dauguma lietuvių. Jie pamaldas savo gimtąja kalba gali klausyti tik kas ketvirtą sekmadienį. Savo lėšomis įtaisytos bažnytinės vėliavos lietuviai negali įsinešti į Dievo namus jau nuo 1935 m. (ši vėliava dabar yra Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje).
Lietuvių komitetas pareiškė Gervėčių klebonui, kad pamaldos lietuvių kalba bus kas antrą šventadienį. O jeigu ne, lietuviai nemokės mokesčių klebonijos statybai. Klebonas ignoruoja bažnytinį lietuvių komitetą ir nepriima delegatų. Lietuviai parapijiečiai nemoka pinigų. Kuo tai baigsis, dabar sunku pasakyti.
Į Gervėčius buvo atvykęs arkivyskupas Jalbrzykowskis. Lietuviai jį pasitiko Maciūnų kaime: įtaisė garbės vartus ir papuošė juos tautinėmis vėliavomis. Į lietuvių nusiskundimus vyskupas nieko neatsakė. Gervėčių lietuviai reikalauja, kad būtų atšauktas vietinis kapelionas, kuris mokyklinio amžiaus vaikus per religines pamokas lenkina.
Kalbant apie lietuvių ryžtą ginti savo teises galima paminėti ir Švenčionių apskrityje esančius Tverečių. Šio miestelio klebonu yra lenkomanas kunigas Przyjalgowskis. Jis nutarė vietoje lietuviškų giedojimų ir evangelijos įvesti lenkiškas pamaldas. Lietuvių parapijiečiai šitokiam sulenkėjusio kunigo žygiui pasipriešino. Lietuviai ėmė giedoti savo gimtąja kalba. Klebonas pasikvietė policiją. Įvyko susirėmimas. Buvo suimta per trisdešimt lietuvių.“
1938 m.