Sūduvos pasienio miesteliuose su Vokietija gyveno lietuviai, žydai, vokiečiai, totoriai, rusai. Kybartuose, Virbalyje, net ir Vilkaviškyje kai kurie vietiniai kalbėjo vokiškai. Čia gyvenusios vokiečių kilmės šeimos turėjo savo bažnyčias, mokyklas, verslus, parduotuves.
Apie Virbalyje įvykusias lietuvių ir vokiečių kibirkštis rašė 1931 m. spauda.
Pasak reporterio plunksnos, „Virbalyje aplink savo bažnyčią ir kleboniją susirinko evangelikai liuteronai. Šnibždėjosi ir tarėsi dėl naujai į Virbalį atkeliamo pastoriaus.“
Sename laikraštyje rašoma, kad „dabartiniu evangelikų kunigu Lokiu ne visi yra patenkinti. Vieni pageidauja daugiau pamokslų lietuvių kalba, kiti reikalauja bažnyčioje kalbėti vokiškai.
Paskyrus naują pastorių Vimerį senojo klebono Lokio šalininkai, ketino neįleisti jo į bažnyčią. 1931 m. balandžio 12 d. prie evangelikų šventovės turėjo budėti Vilkaviškio karo komendantas ir policijos pareigūnai.
Rimtesni žmonės ir naujasis kunigas tik policijos lydimi galėjo užeiti į Virbalio evangelikų maldos namus. Gyventojai kalba, kad dar niekada nėra taip buvę, kad žmonės nepasidalintų, kuria kalba reikia garbinti Dievą.“
Devynioliktame amžiuje Virbalyje iškilusi evangelikų-liuteronų bažnyčia stūkso iki šiol. Neseniai iš Vokietijos į šventovę grąžinti per karą išsaugoti pasidabruoti liturginiai indai.
Ant vieno iš jų išlikęs užrašas vokiškai: „Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčia, 1870 m.“
