Karštą 1930 m. vasaros dieną dviem autobusais suvalkiečiai išsiruošė atostogauti. Visą kelią į Palangą skambėjo juokas ir daina. Daugelis jūrą pamatė pirmą kartą. Nuo patirtų atostogų įspūdžių svaigo galva. Marijampoliečių emocijos ir nuotaikos atsidūrė istorinio laikraščio publikacijoje.
Anot 1930 m. įvykių liudininko, „kasmet į Palangą autobusais atvažiuoja lietuviai. Per metus tokių susidaro keli tūkstančiai.
Blogesniu oru pliaže per garsiakalbius sklinda balsai iš radiofono. Žmonės patenkinti, guli ant smėlio ir klauso.
Daugybė vasarotojų nuolat varstė vaistinės duris. Beveik kas antras buvo stipriai nudegęs. Saulė spigina nesustodama. Apskritai oras permainingas. Kelios dienos buvo labai vėjuotos. Kartais jūros bangos pasiima su savimi kelis vasarotojus. Taip buvo pernai, taip bus ir šįmet.
Vietinės Palangos „poniutės“ sako, kad šįmet vasaroja vieni ubagai. Be tai tikrai netiesa. Vasarnamių savininkai džiaugiasi šia vasara ir dėkoja Dievui.
Kurhauzas vakarais neturi laisvų staliukų. Šokių aikštelėje vietos taip pat nerasi. Kurhauzas už įėjimą ima po du litus. Bet jei vakaras geresnis, prašo ir keturių litų. Restorane vyksta rinkimai: labiausiai nudegusios poros ir gražiausios palangiškės.
Restoranai ir parduotuvės padarė nemažą apyvartą. Štai gintaro dirbtuvių savininkai sako, kad labai perka, bet dar labiau derasi.
Kai kurie poilsiautojai labai pamėgo trys kilometrai už Palangos esančią Nemirsetą. Oras sako čia labai sveikas. O Nemirsetos restoranuose – minkštos kėdės. Pavakariais nuolat griežia orkestras. O kainos, na, kaip ir Kurhauze.
Kitame restorane, kuris turi įdomų vardą – „Machorka“, vakarais įėjimas taip pat apmokamas. Tačiau šokių aikštelė čia kur kas didesnė. Tik gaila, kad griežiantis orkestras daro labai ilgas pertraukas.
O jau Palangos kino teatras, tai neduok Dieve. Toks primityvus. Įsivaizduokit, eina patefonas. Žiūrint filmą salėje kelis kartus užsidega šviesos, įsijungia elektra. Todėl kas nors kartą buvo Palangos kino teatre, daugiau nebeina.
Mūsų vizito metu kurorte įvyko Švento Roko atlaidai. Palangoje mugių nebūna, tad per tuos atlaidus susidarė didelis kermošius. Pasitaikė dvi dienos šventos. Tai plūstelėjo į Palangą sodiečiai. Atvyko iš tolimų vietų. Sodiečiai moterų pižamomis pliaže labai nesistebėjo. Matyt jau buvo kažkur matę. Sodiečius labai piktino, kad Palangos gatvėse atvykę klaipėdiškiai kibina ir kalbina. Pas juos kaimuose tai neįprasta.
Nors sodiečių buvo pilnas pajūris, tačiau bažnyčioje ir šventoriuje ne per daugiausiai. Sveikintina Palangos klebono kova su ubagais, nes per tokius atlaidus, kaip Švento Roko, jų visai nesimatė.
Apskritai, kelionė neprailgo. Nuotykių taip pat buvo. Marijampoliečiai liko labai patenkinti,“ – pasakojimą užbaigia senosios ekskursijos dalyvis.
1930 m.
