Tarpukaryje Lietuvos pasienyje su Vokietija vyko intensyvi prekyba tarp prūsų ir lietuvių. Verslas nuplaukė šuniui ant uodegos į valdžią Vokietijoje atėjus Adolfui Hitleriui. Iki pat 1933 m. Tauragėje šurmuliavo pirkliai atvykę net iš Tilžės. Mokėdavo geras kainas, ir prašydavo vietinių ūkininkų atvežti dar daugiau prekių.
Tauragiškiai viską gabeno į Panemunės krautuves buvusias prie Luizės tilto. Pasienyje stovėjusios parduotuvėlės kasdien sulaukdavo pirkėjų iš Trečiojo Reicho. Vokietukai iš Tilžės atvažiuodavo į miestą patys ir šluodavo iš lentynų viską. Todėl tauragiškių kišenėse visada šlamėdavo lietuviški banknotai. Vietinė Tauragės rinka sutraukdavo vežimus iš Skaudvilės, Šilalės, Eržvilko, Gaurės, Pagramančio.
Netrukus nacistinė Vokietija pradėjo reikšti pretenzijas Lietuvai: nepatiko, kad lietuviai Klaipėdos krašte nekalbėdavo vokiškai, negarbindavo svastikos. Buvo išrikiuoti rudmarškinių būriai, o prūsai valgė jau tik tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje patys. Prekyba Tauragėje smuko akimirksniu visu šimtu nuošimčių. Krautuvių savininkai skųsdavosi sumažėjusiu klientų antplūdžiu.
Tauragiškių ir vokiečių gerus santykius sugadino vienas žmogus. Pasibaigė lietuvių judėjimas per sieną – tauragiškiai keikdavo vokiškas prekes ir žadėjo niekada jų nepirkti. Tiesa pirkti galimybės kaip ir nebuvo, bet miestelėnai vis tiek negalėjo nurimti. Aukso laikai baigėsi. Daugelis tikėjosi, kad arijai pražus be lietuviškos mėsos, kiaušinių ar sviesto. Deja, taip nenutiko.
Tauragės miesto burmistras nutarė nugriauti centre buvusias prekybines būdeles. Atseit pasenusios. Bet jos statytos tik prieš dešimt metų, – piktindavosi tauragiškiai. Tada dėl jų visi varžėsi, mokėdavo didelę nuomą, o 1933 m. niekas veltui nenorėjo imti. Krizė kiekvieną dieną vis gilėjo. O kai uždarė mažąjį pasienio susisiekimą, tauragiškiai pasidavė, – griaukite.
Tauragės mokytojų seminarijos rūmuose studijavo lietuvninkų iš Mažosios Lietuvos sūnūs. Baigę mokslus žadėjo eiti šviesti už sienos vokietinamus jų brolius ir seseris. Buvo tvirtai lietuviškai organizuoti vyrukai. Leido net savo laikraštį „Aisčių devynetas“.
Lietuviški prekybininkai Tauragėje subręsdavo naujai įrengtoje aukštesniojoje komercijos mokykloje. Tiesa prieš tai čia buvo garsioji psichiatrinė ligoninė. Dar anksčiau – ambulatorija. Caro laikais – muitinė ir slaptosios kontrabandos būdu per sieną gabentos lietuviškos spaudos naikinimo, deginimo vieta.
Dvare stovėjo patys moderniausi visoje apskrityje ligoninės mūrai. Prie kapinių, kur vokiečių okupantai šaudydavo žemaičius, rūkdavo J. Vailokaičio įmonės „Maistas“ kaminai. Vietoje pirmojo pasaulinio karo metu sudegusių lūšnų išdygo nauji mūriniai dviaukščiai.
Senos cerkvės vietoje iškilo puošnūs ir didingi Šaulių sąjungos rūmai. Vietoje medinio tilto, regėjusio daug dramų ir tragedijų, Jūros upę nepriklausomoje Lietuvoje papuošė naujas geležinis. Įsimylėjusioms merginoms ant naujojo tilto net ir dūsauti buvo nepatogu. Nebeliko buvusios senojo tilto romantikos.
Vardas Adolfas Tauragėje tapo keiksmažodžiu.
Kiekvienais metais lankytis Tilžėje tauragiškiams buvo vis pavojingiau. Radikalioms jėgoms skinantis kelią pirmyn smogikai į kiekvieną kitatautį žiūrėdavo, kaip į potencialų priešą. Kai kurie neatsargūs lietuviai iš Karaliaučiaus dažnai grįždavo ne tik be pinigų, bet ir su mėlynėmis paakiuose.
Artėjant antrojo pasaulinio karo audroms pasienio miestelio gyventojų tarpe įsivyravo baimė. Visi meldėsi taikos ir su nostalgija prisimindavo senąją prekybinę kaimynų aukso gadynę.
Tomas Sušinskas
