Pirmą kartą šalia Marijampolės įsikūrusioje ypač tikslaus metalo apdirbimo įmonėje „Stevila“ teko lankytis daugiau nei prieš du dešimtmečius.
Buvo prabėgę vos tik keli metai nuo įmonės įsikūrimo kitados garsaus, berods net Lenino ordinu apdovanoto, Kapsuko Černiachovskio kolūkio gyvulininkystės komplekse. Sužinojęs, kad įmonė šiais metais švenčia gyvavimo dvidešimt penkerių metų sukaktį nusprendžiau joje pabuvoti vėl.
Vaizdas, kurį išvydau šiandien, lyginant su tuo ką teko matyti prieš daugiau nei dvidešimt metų pribloškė ir liudijo, jog viskas yra mūsų pačių valioje. Visur švaru, tvarkinga, gražu. Beveik niekuo nesiskiria nuo vaizdo, kurį galima pamatyti apsilankius, kad ir Vokietijos įmonėse. Bet apie viską iš eilės.
Praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje žlugus socializmo sistemai Černiachovskio kolūkio nebeliko, o kiek vėliau, apie 2000-sius metus, nebeliko ir ten gyvavusios Pagirio žemės ūkio bendrovės. Tad pajininkai nusprendė skirstytis kas sau bei išparduoti jiems priklausiusį bendrą turtą. Gyvulininkystės komplekso neseniai statyti pastatai nebuvo apleisti, prižiūrimi tinkamai, stovėjo geroje susisiekimo požiūriu vietoje ir pasak UAB „Stevila“ vieno iš savininkų Viliaus Senkaus, labai tiko būsimiems įmonės cechams įkurti.
Tad iki to laiko Marijampolės Draugystės gatvės garažuose veikusios įmonės „Stevila“ savininkai, Kauno technologijos universiteto absolventai, technikos mokslų daktarai Irma bei Vilius Senkai nusipirko šias fermas, taip duodami pradžią sekančiam savo įmonės plėtros etapui. Kur visai neseniai gyveno žalmargės ir kiti galvijai pradėjo dūgzti staklės, tarp jų matėsi ir kelios skaitmeninio valdymo. Jau tuo metu pabendravus su dar jaunais įmonės savininkais galėjai pajusti, jog jie tikrai žino ką daro ir turi labai ambicingų, toli siekiančių tikslų…
Šiandien galima konstatuoti, kad savininkų svajonės tapo tikrove ir toliau užtikrintai einama pirmyn. Ta proga jaunesniam skaitytojui reiktų priminti, kad mūsiškas, lietuviškas, kapitalizmas buvo kuriamas įvairiausiais būdais prasimanant tą pirmąjį „juodu“ vadintą milijoną. Mat socialistinėje visuomenėje sukaupusių didesnį kapitalą, būtiną įmonės veiklos pradžiai, turėjo nedaugelis. Daugumoje tai buvo apsukrūs produkcijos iš įmonių grobstytojai, turėjusieji „stogą“ ano meto teisėsaugoje, spekuliantai ir gal dar kokių ankstyvųjų kopūstų ir gėlių augintojai, kombinuotųjų pašarų vadintų „aukso dulkėmis“ vežėjai, mezgėjai savo mezginiams naudoję vogtus iš įmonių siūlus bei panaši publika. Gauti didesnę paskolą banke, taip pat buvo sudėtinga ir vargu bau ar naudinga.
Todėl žlungant socializmui, atvėrus iki tolei akylai tarybinių pasieniečių saugotą valstybinę sieną, prasidėjus masinei pinigų „darymo“ psichozei dažniausiai eita kriminaliniu keliu. Kas „priėjo“ grobstė likvidų kolūkinį turtą. Per Lietuvos TSR – Lenkijos sieną buvo gabenami apynauji kombainai, traktoriai, kita technika. Tarkim rusiškas kombainas „Don“ Lenkijoje kainavo apie 40 tūkst. dolerių. Tuo metu mums tai buvo milžiniški pinigai, bet lenkams ši suma atrodė visai „įkandama“.
Mažiau likvidus kolūkinis turtas išdalintas eiliniams kolūkiečiams, kurie daugeliu atvejų net nenutuokė ką su juo daryti. Miestuose įvairūs vertelgos rezgė aferas ir kombinacijas siekdami apgauti tautiečius, kūrė „bankus“ žadėjusius 120 proc. metinių palūkanų už indėlius, kurių vėliau negrąžindavo, pigiai privatizavo valstybines įmones su jose buvusiu turtu. Daryti tai stengtasi diskretiškai, be didesnio triukšmo ir, be abejo, su to meto įtakingųjų palaiminimu. Dar kiti veikėjai užsiėmė metalų, cigarečių, alkoholio, narkotikų kontrabanda. Vežė iš mūsų deficitines ir nedeficitines prekes į Jugoslaviją, Lenkiją, Rumuniją, Vokietiją, kurias ten buvo galima pelningai parduoti. Žinoma nesnaudė ir kriminalinio pasaulio veikėjai, visokio plauko gangsteriai, kažkaip tuo laikotarpiu nebijoję teisėsaugos ir iki naujo šimtmečio pradžios šiurpinę visuomenę daromais žiauriais nusikaltimais. Žodžiu visi „alia veiklesni“ nepaisydami jokių to meto visuomenėje nusistovėjusių moralės normų stengėsi kalti pinigą. O praturtėjęs žmogus dažniausiai užsigeidžia garbės, kitaip tariant valdžios…
Nepaisant tokio didelės visuomenės dalies pamišimo, kurio pasekmės juntamos šiandien ir bus juntamos dar ilgai, vis tik buvo mūsų mažoje tautoje žmonių, kurie kapitalizmą Lietuvoje kūrė eidami kitu keliu. Jie negrobstė, neapgaudinėjo patiklius žmones, „neprichvatizavo“, nevežė kontrabandos, nereketavo. Savo sėkmę kantriai ir nuosekliai kūrė pasitelkę turimą intelektą, dalykinius gebėjimus ir be galo didelį darbštumą.
Šio manojo pasakojimo herojai yra būtent tokie. Jauni ir perspektyvūs mokslininkai, mokslų daktarai, nusprendę išbandyti sėkmę versle, UAB „Stevila“ savininkai Irma bei Vilius Senkai.
Šis pokalbis su firmos „Stevila“ direktoriumi, technikos mokslų daktaru Viliumi Senkumi bus apie daugelį dalykų, kuriuos teko patirti kuriant bei sėkmingai vystant verslą.
-Viliau, sakykite kaip nutiko, kad perspektyvi jaunų mokslininkų šeima nusprendė pasukti gan rizikingu, kupinu stresinių situacijų verslo keliu?
-Viskas prasidėjo nuo to, kai žmona Irma, beje, gerai kalbanti vokiškai, išvyko į Berlyno technikos universitetą stažuotei pagal studentų – doktorantų tobulinimo programą. Sakoma, jog protingas vyras, turintis protingą, motyvuoti gebančią žmoną, gyvenime gali nuveikti labai daug. Žinoma gyvenime būna atvejų, kai žmona sugadina ne tik vyro karjerą, bet sugriauna savo gyvenimą taip pat.
Ir taip, stažuojantis Berlyno technologijos universitete Irma susipažino su studentu ir būsimuoju mūsų verslo partneriu – Stefanu Koetitzu. Kiek vėliau Stefanas su studentų grupe iš Berlyno technologijos universiteto atvyko į Kauno technologijos universitetą. Taip vieno iš pasisėdėjimų prie kavos puodelio universiteto bendrabutyje metu, gimė idėja išbandyti laimę metalo apdirbimo versle, gaminant paprasčiausias detales. Abi, tai yra mano su Irma ir Stefano bei Kathrin Koetitz šeimos įkūrėme bendrą įmonę, kuri šiandien jau turi padalinius Vokietijoje ir Sūduvos sostinėje Marijampolėje. Aš vadovauju įmonei veikiančiai Marijampolėje, o žmona Irma, atsako už įmonės informacinių technologijų padalinio, gamybos valdymo sistemos darbą, pirkimų vadybininke dirba ir mūsų dukra Indrė, o kolega Stefanas Koetitzas vadovauja įmonei Vokietijoje, gaminančiai detales automobilių pramonės gamybos linijoms.
Pradėjus verslą pinigų, kaip, beje, visi studentai neturėjome, tačiau paskolos iš banko neprašėme. Buvome labai azartiški, turėjome sveiko jaunatviško avantiūrizmo, taip pat didelį norą gyvenime kažką prasmingo nuveikti. Netrukus pirmasis „cechas“ pradėjo veikti mano tėtės garaže Marijampolės Draugystės gatvėje esančiame kolektyvinių garažų komplekse. Įsigijome dvejas metalo apdirbimo stakles ir pradėjome „gręžti“. Detalės buvo nesudėtingos, skirtos aliuminio profilio tvirtinimui, naudojamos firmos „Festo“ bei kitų firmų gaminiuose.
Be abejo, pradžia lengva nebuvo, trūko pinigų. Aš tuo metu dar dirbau Kauno technologijos universitete, tad gaunamą ten atlyginimą atiduodavau dviem žmonėms dirbantiems mano „garažiuke“, o pats dirbau be atlyginimo. Kadangi atlyginimo negaudavau, tad ir mokesčių nemokėjau. Bet vieną dieną gavau kvietimą atvykti į Marijampolės mokesčių inspekciją, kur man įtaigiai paaiškinta, jog nepaisant to, kad dirbu nemokamai, mokesčius valstybei mokėti privalau. Atsisveikinant skyrė baudą, berods 800 litų. Tuo metu tai buvo nemenki pinigai… Štai toks nuotykis ir kartu pamoka ateičiai.
Šiandien įmonėje gaminame labai plataus profilio gaminius, kuriuos galima būtų priskirti tiksliosios mechanikos kategorijai. Šie gaminiai naudojami didelių laivų turbinose, vėjo jėgainėse, pašto siuntų rūšiavimo automatuose, spausdinimo mašinose, traukinių stabdymo sistemose, karinėje technikoje bei dar labai daug kur. Esame pajėgūs gaminti detales įrenginiuose, kuriuose naudojami didelio tikslumo komponentai. Mūsų gaminamos detalės, taip pat naudojamos vokiečių firmos „Rheinmetall“ AG, gaminančios karinę techniką, tarkim tas pačias „Boxer“ kovos mašinas mazguose ir agregatuose. Gaminame detales ir pasaulinio garso padangų gamintojos firmos „Continental“ AG įrenginiams.
-Sakoma, jog verslą turintys žmonės neskaičiuoja savo darbo valandų. Ką apie tai manote jūs?
-Tikrai taip. Kartais net pakalbame su žmona Irma šia tema. Jei sudėjus pastangas, energiją, stresą, daug sveikatos reikalaujančius sprendimus į vieną visumą, kurių prireikė kuriant tai, ką matote šiandien, visgi būtų kur kas paprasčiau dirbti „valdiškame“ darbe, gauti neįspūdingą atlygį, bet skirti daugiau laiko šeimai, pramogoms, draugams ir etc.
Suprantama, jog šiandien, kai sukurta gamybos bazė, viskas dirba tarsi laikrodžio mechanizmas, laisvo laiko turime daugiau, tačiau vis tik išlieka atsakomybė už visą mūsų įmonės kolektyvą, kuris ne toks jau ir mažas. 1997 metais pradėjome dirbti trise, o šiandien įmonėje darbuojasi 160 darbuotojų.
-Teko girdėti kalbų, jog „Steviloje“ darbuotojai labai gerai uždirba, ar tai tiesa?
-Ne viskas taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Atlyginimai mūsų įmonėje nuo pat veiklos pradžios mokami pagal darbuotojo parodytą darbo rezultatą. Jei rezultatas geras, atlyginimas taip pat bus geras. Gerai dirbantys, aukštos kvalifikacijos darbuotojai gauna atlyginimus didesnius nei žemesnės kvalifikacijos specialistai. Dirbti pas mus, taip pat nėra lengva. Gaminiai pakankamai sudėtingi, atitinkantys pasaulinius standartus, jų tikslumas siekia ketvirtadalį plauko storio, taigi reikia turėti daug specifinių matematikos, geometrijos, trigonometrijos, braižybos, medžiagotyros, metalų fizikos, staklių programinio valdymo ir kitokių žinių. Darbuotojus mes ruošiame įmonėje patys ir jeigu vidurinį išsilavinimą turintis jaunuolis motyvuotas, jis praktiškai gali baigti universitetą dirbdamas mūsų įmonėje, taip pat bendradarbiaujame su Marijampolės profesinio rengimo centru. Beje, pas mus dirba nemažai darbuotojų turinčių universitetinį išsimokslinimą. Tik egzistuoja problema aktuali ne vien mūsų įmonei – šių dienų jaunuomenė nelinkusi dirbti tokio darbo, ji ieško lengvesnių, nors ir mažiau apmokamų darbų…
-Ar didelės gamybos apimtys jūsų įmonėje?
-Mūsų įmonėje kas mėnesį pagaminama produkcijos maždaug už milijoną eurų. Visa pagaminta produkcija išvežama į ES šalis, daugumoje Vokietiją, Šveicariją, Olandiją bei kitas valstybes. Mūsų pagamintos detalės montuojamos įvairiausios paskirties mechanizmuose ir įrenginiuose, tad pas pirkėjus keliauja jau kaip tos šalies produktas.
Didesnės įmonės plėtros neplanuojame, bet gamybos modernizavimu, jos robotizavimu rūpinamės nuolat. Neseniai įrengėme robotikos cechą, kuriame gamyba gali vykti ištisą parą. Beje, COVID-19 pandemijos metu vakarų šalys pajuto ką reiškia priklausyti vien nuo Kinijos gamintojų. Staiga pritrūko komplektuojančių detalių ne vien automobilių pramonei, bet ir kitoms, tame tarpe ir gynybos pramonės įmonėms, todėl dabar jau žengti konkretūs žingsniai perkeliant gamybą iš Kinijos į kitas šalis. Mūsų įmonei tokia transformacija tik į naudą.
-Ar jūs dalyvaujate tokių klubų kaip „Rotary“ ar „Lions“ veikloje, o gal jūsų įmonė remia tam tikras veiklas?
– Ne, minėtų klubų veikloje nedalyvauju, nors žinau, kad šie klubai padaro daug gerų darbų visuomenei prie kurių finansavimo prisidedame ir mes. Kažkada dalyvavau Vilniuje įsikūrusios Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos veikloje, kuomet jai vadovavo Henrikas Mykolaitis, bet dėl laiko stygiaus šią veiklą apleidau, mat aš vis dar dirbu ir ne vien savo malonumui, bet turiu tam tikrus įsipareigojimus kolektyvui ir juos reikia atlikti tinkamai. Politika manęs, taip pat nedomina, bent jau kol kas. Pagal požiūrį, man artimiausios liberalų idėjos, bet aš neskirstau žmonių pagal partijas – skirstau pagal jų atliktus darbus ir tolerancijos ribas.
Galvoju, kad „komunistinės pakraipos“ partijos yra visiška nesąmonė. Jų politikos esmė naikinti verslo motyvaciją, tai yra naudos siekimą. Nesuprantu kam tuomet stengtis dirbti, jei žinai, jog iš tavęs vis vien viską atims. Lai tuomet jie patys eina ir dirba dienomis ir naktimis… Deja, mano gyvenimo patirtis liudija, jog norintys atimti, patys dirbti tikrai nelinkę…
Visame kame reiktų stengtis labai atsakingai, naudojantis mokesčių mokėtojų pinigais, sukurti tokias visuomenės gyvenimo sąlygas, kad nekiltų aštrių socialinių konfliktų tarp atskirų socialinių grupių. O šiaip, mes, gamintojai žinome dėl ko dirbame ir ką darome, tik mums nereikia trukdyti dirbti. Mokėti teisingus mokesčius mes visi, taip pat sutinkame.
Paremiame šventes vykstančias savivaldybėje, kadangi puikiai suvokiame, jog esame mūsų visų bendruomenės dalimi. Sutariame su savivaldybės valdžia, nes dirbame bendrą darbą kuriant darbo vietas ir tuo pačiu gražesnį gyvenimą žmogui.
-Viliau, hipotetiškai įsivaizduokime, kad viską reiktų pradėti iš naujo, tad kokių dalykų jūs pasistengtumėt nekartoti?
– Hmm. Geras klausimas. Ko gero eičiau tuo pačiu keliu, nes nesigailiu dėl nieko ką mes iki šiandien padarėme. Nežinau hipotetiškai kas būtų, jeigu būtų kitaip, nes prieš imdamasis verslo turėjau darbą ir uždirbdavau neblogai. Universitete turėjome gerų projektų, teko daryti ekspertizes Valstybinėje atominės energetikos saugos inspekcijoje. Tačiau UAB „Stevila“ man yra brangi tuo, nes tai tarsi mano kūdikis, mano vaikas, kurį auginau su kitais partneriais. Rimtesnių klaidų jį auginant taipogi nepadaryta ir tuo didžiuojuosi bei džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad per „Stevilos“ dvidešimt penkis veiklos metus sutikau daug nuostabių bendradarbių, dauguma iš jų darbuojasi kartu ir šiandien.
-Ar turite kokių pomėgių?
-Turiu tų pomėgių, nors manau, kad jei žmogui darbas tampa hobiu, tai taip pat neblogai. O rimtai kalbant hobį reikia turėti vien todėl, kad „nuleisti garą “ susikaupusį dirbant. Žiemos metu mėgstu su šeima paslidinėti Lenkijos Suvalkų krašto kalneliuose, o vasarą paskraidau. Anksčiau skraidydavau skraidykle, dabar skraidau nedideliu lėktuvėliu, beje, pilotuoju jau penkiolika metų. Turiu ir kitų pomėgių siejamų su specifine technika ir apie kuriuos kol kas nepasakosiu, Viskam yra savas laikas…
Dukra, Indrė, įsimylėjusi automobilių sportą. Jos aistra driftas. O žmona, Irma, laisvalaikiu mėgsta piešti karikatūras ir kartais semiasi įkvėpimo drifto aikštelėje arba kartu su manim skraidydama lėktuvu.
-Ačiū jums už įdomų pokalbį.
Vytautas Karsokas
Autoriaus ir Viliaus Senkaus nuotraukos
