Pasak 1938 m. šaltinių, „gražūs ir reikšmingi suvalkiečiams yra Sekminių papročiai. Iš jų spindėte spindi mūsų kaimo nesugadintas ir kitų tautų įtakos dar nepaliestas lietuviškumas.
Kalbant apskritai dabar (tarpukariu) senovės papročiai ir apeigos jau mąžta. Anksčiau Sekminių papročių buvo kur kas daugiau. Ar verta jų gailėtis? Galbūt, bet atsiminkite, kad gyvenimas nestovi vietoje. Kas prieš kelias dešimtis metų buvo madoje, tai šiandien jau nyksta.
Sekminių išvakarės. Apylinkėje linksmai skamba piemenų rageliai. Kitoje kaimo pusėje pasigirsta nuotaikinga daina. Per laukus sklindantis aidas pasiekia ir ūkininkų sodybas.
Sekminių išvakarėse moterys kaip įmanydamos puošia trobą. Tiesa pavasaris jau senokai gryčios išvaizdą pakeitęs. Merginos, laužo kvepiančias atbundančia gamta beržų šakeles ir kaišioja už durų.
Dar menu senovės Sekminių papročius. Piemenys puošia žolynais karves. O vakare šeimininkė juos pasitinka su dovanomis. Piemenys apdovanojami sūriais ir kiaušiniais. Pavasaris pilname savo grožyje.
Sekminių rytą nuvargę piemenys miegodavo ligi priešpiečių. Šį kartą karves į laukus išvarydavo paaugusios kaimo mergaitės. Atsikėlę piemenys pereidavo visus kaimo kiemus rinkdami įvairių valgių jų baliui. Turėdami įvairių valgių ieškodavo vietos. Ten ir pramogaudavo, šokdavo ir žaisdavo.
Pakelėse būdavo puošiami stovintys kryžiai. Šis paprotys užsilikęs iki šių dienų. Dar daugelyje Lietuvos vietų galime užtikti mergaičių bepuošiančių kryžius ir paminklus. Savo gėlėmis iš darželio apkaišydavo rūpintojėlius. Ne tik puošdavo, bet iš šventindavo, laimindavo.
Bažnyčiose buvo šventinamas ir atsineštas vanduo. Tokiu vandeniu šlakstydavo namus, sodus, daržus ir laukus. Ūkininkai apeidavo visus laukus. Apžiūrėdavo ar gerai kyla žiemkenčiai, ar dygsta tankiai vasarojus.
Kaimynas užsukdavo pas kaimyną. Pasivaišindavo namų darbo alumi, pasikalbėdavo apie bendrus darbo reikalus. O miestiečiai stengėsi išlysti iš savo miestų ir pulkais traukdavo į kaimus.“
Tomas Sušinskas
