Petras Biržys dar kitaip žinomas, kaip Pupų Dėdė, 1937 m. išleidžia Lietuvos miestų ir miestelių praeitį gvildenančią knygų seriją. Kelių šimtų puslapių knygos tomas skiriamas ir Marijampolės apskričiai.
Tarpukario Lietuvos linksmybių karaliumi vadinamas atlikėjas gimė 1896 m. Utenos apskrityje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1919 m. baigė Lietuvos karo mokyklą. Keturis metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Jo vedamą laidą „prie Smetonos“ gyvenę lietuviai nuolat klausėsi per radiją. Smagūs dainų posmai skambėjo visoje Lietuvoje. Savo dainų kupletais pupų dėdė linksmino žmones Plokščiuose, Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje ir kitur.
Legendinio atlikėjo gyvenimui didesnį dėmesį skirsime kitame pasakojime. O dabar pažvelkime į tai, ką apie tarpukario Marijampolę į savo knygą įtraukė pasakotojas.
Pasak autoriaus, „Vykstant Marijampolės apskritin rinkti šiai knygai medžiagos, girdėjau vieną kitą išsireiškimą: „Tau ten ne Aukštaitija bus“, „Suvalkiečiai pasiutę – nakvynės, duonos negausi.“
Mokydamasis Rusijoje pažinau keletą marijampoliečių. Jie man atrodė nei kiek ne blogesni už aukštaičius ar žemaičius. Kalbos grynumu netgi pranašesni už kitus. Būde taip pat pastebėjau daugiau gerųjų pusių. Aš nei kiek ne blogiau buvau priimtas Marijampolės padangėje nei kitose apskrityse.
Ketvirtame dešimtmetyje Marijampolės apskrityje veikė 13 valsčių: Prienų, Balbieriškio, Gudelių, Liudvinavo, Krosnos, Kalvarijos, Liubavo, Marijampolės, Igliškėlių, Šilavoto, Veiverių, Kazlų-Rūdos ir Sasnavos.
1934 m. sausio mėn. 11 d. Marijampolėje iškilmingai buvo atidaryta nauja 8 komplektų pradžios mokykla Petro Armino vardu. Rūmams projektą padarė ir darbus prižiūrėjo apskrities inž. Dragašius. Ši mokykla yra viena iš didžiausių ir gražiausių pradžios mokyklų Lietuvoje. Ji yra su centraliniu apšildymu, vandentiekiu, kanalizacija, sporto sale, butu mokyklos vedėjui ir sargui.
Buvusi mokytojų seminarija Marijampolėje įkurta 1919 m. Ji turi dvejus rūmus. Minimi pastatai iškilo 1925-26 m. Nuo 1935 m. čia įsikūrė valstybinė mergaičių gimnazija.
Marijampoliškiai žydai pirmieji sumanė įkurti savo tautinį mokslo židinį laisvoje Lietuvoje. Jie įsteigė žydų gimnaziją, kurioje pamokos buvo dėstomos hebrajų kalba. Čia yra nemaža biblioteka su daugiau nei 3000 tūkstančiai knygų.
Devintasis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas į Marijampolę atsikėlė 1923 m.
Marijampolei teko laimė turėti pirmąjį krašte cukraus fabriką. Tai – viena stambiausių mūsų pramonės įmonių. Teko laimė, nes dėl šio fabriko statybos varžėsi ir kitos vietovės. 1931 m. pradžioje statybos pirmieji darbai buvo pradėti Šešupės dešiniame krante, vienu kilometro atstumu nuo Marijampolės Liudvinavo link.
Fabriką pradėjo statyti akcinė bendrovė „Lietuvos cukrus“. Fabriko trobesių pastatų statybos darbus atlikti buvo pavesta firmai „Markūnas ir Brat“ Kaune. Fabriko vidaus įrengimas pavestas čekų firmai „Škoda“ Pilzene. Tų pačių metų rudenį fabriko statyba buvo baigta.
Pirmaisiais metais fabrike dirbo keturi šimtai žmonių. Cukraus fabrikas buvo stambiausia įmonė ne tik Marijampolės apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje. Sezono metu darbuotojų skaičius išaugdavo iki septynių šimtų.
Iš kitų įmonių Marijampolės mieste galima paminėti „Goldbergo alaus bravorą“, kuriame dirba iki penkiasdešimt marijampoliečių. „Nektaro alaus bravoras“ įdarbinęs apie trisdešimt žmonių. „Levinų plytų draugovė“ priėmusi apie aštuoniasdešimt piliečių. „Marijonų vienuolyno stalių draugovėje“ dirba per keturiasdešimt. „Solskių lentpjūvėje“ daugiau, kaip trisdešimt. „Romanovo malūne“ daugiau kaip dvidešimt. „Smolino linų apdirbimo fabrike“ apie dvidešimt. „Vitmozerio mašinų draugovėje“ dirba daugiau kaip dvidešimt asmenų.
Įmonių, kuriose dirba daugiau kaip po penkis darbininkus Marijampolėje priskaičiuojama per trisdešimt.
Per daugiau nei 12 nepriklausomos Lietuvos metų Marijampolės savivaldybė nuveikė šiuos darbus: buvo pastatyta miesto halė, autobusų stotis, savivaldybės patalpa, moderniška ir mūrinė dviejų aukštų pradžios mokykla. Pastatytas miesto sodo paviljonas, stilingas gelžbetonio tiltas. Miesto sodas aptvertas nauja tvora. Iš Basanavičiaus aikštės pašalintos prieškarinės, apšepusios būdelės. Aikštėje įrengtas skveras. Visos centrinės gatvės išgrįstos.
1935 m. Marijampolės miestas turėjo 12,000 tūkstančių gyventojų. Beveik tūkstantis iš jų verčiasi prekyba ir pramone. Praktiškai penki šimtai įvairiais amatais. Valstybės ir savivaldybės tarnautojų yra apie keturi šimtai. Laisvoms profesijoms priklauso trylika medicinos gydytojų, du veterinarijos atstovai, aštuoni dantistai, dvidešimt dvasininkų ir dešimt advokatų.
Marijampolėje yra šios kultūros ir švietimo įstaigos: valdžios Rygiškių Jono gimnazija – 800 moksleivių. Marijonų gimnazija – 300 mokinių. Amatų ir žydų mokyklos – 160 vaikų. Taip pat fizinio lavinimo įstaigos ir pradžios mokyklos (lietuvių, vokiečių ir žydų).
Marijampolės XIV Šaulių sąjungos rinktinei priklausė gerai apmokyti pėstininkai ir raiteliai, per septynis šimtus dviratininkų, penki dūdų orkestrai, šešiolika chorų, kelios futbolo komandos.“
Pupų Dėdės knygoje gausu senosios sūduvių sostinės architektūrą menančių nuotraukų. Autentiškus vaizdus pateikiu straipsnio pabaigoje:
Tomas Sušinskas
